Meilės istorijos

Čia rašau aš, dar viena įskaudinta, sudaužyta širdis… Rašau, nes tas skausmas kasdien žudo vis daugiau ir daugiau, ir turiu kažkam išlieti viską ką jaučiu, kas man neleidžia ramiai gyventi… Sako vyrai neverkia, bet patikėkit, tai netiesa. Štai sėdžiu dabar, kažkur svetimam krašte, ir rašau jums laišką, kurio raides plauna riedėdamos ašaros… O kad viskas būtų aiškiau, trumpai kaip įsiliepsnojo meilė: Jos nr. gavau iš draugo, tai – jo sesuo. Mes daugiau nei metus susirašinėjome, kol kartą pasimatėm Palangoje. Pamatęs ją, daug svajonių sukūriau. Tą naktį mes miegojom po atviru dangum, žiūrėjom į krentančias žvaigždes ir mintyse galvojom sau norus. Na, mano noras buvo mūsų meilė, kad ji liepsnotų per amžius, o jos noro aš neišdrįsau paklausti. Tyliai kuždėdamiesi, sulaukėm ankstaus ryto. Nors visą naktį nemiegojom, ryte buvom labai žvalūs, aišku, tai meilė palaikė mus. Gražiai rankutėmis susikabinę išėjom pasitikti saulės…. Šitoj akimirkoj ir norėčiau numirti, tikrai taip – numirti…. Man čia buvo pats gražiausias momentas, kuris ligi šiol mano širdy yra gyvas. Man daugiau nieko tokio gražaus ir nebuvo, nei 21 rožių puokštė kurias dovanojau jai ir negavau net paprasto bučiuko, nei kita. Aš tikrai gailiuosi, kad nespėjau jai pasakyti Myliu, ir taip tūkstantį kartų … Nežinau kodėl ji pakeitė savo telefono numerius ir kas taip ją privertė daryti… Aš iš gyvenimo tikėjausi daugiau, bent jau laimingesnės meilės… Aš negalvojau, kad meilės jausmas toks žudantis.

Buvau jaunutė pirmo kurso studentė, o jis subrendęs vedęs vyras. Netikėtai mūsų keliai susitiko ir jau ilgai neišsiskyrė. Tiesiog pamiršom visą pasaulį, nematėm, kas dedas aplinkui. Buvom tik mes abu. Vogiau svetimą meilę, bet jos gavau su kaupu… Negaliu pasakyti, kad man to užteko, tačiau aš buvau laiminga. Kaip paukščiai skraidėme danguje – niekada nepavargstantys, visada išsiilgę. Meilės buvo tiek daug, kad nieko kito, rodos, nereikėjo. Sunkiausios buvo tos laukimo valandos, kai jo nebuvo šalia. Laukiau… Dienos buvo tokios niūrios be jo… Viskas tęsėsi – susitikimai, išsiskirimai. Gyvenom taip, kūrėm ateities planus… Tačiau taip netikėtai užklupo bėdos – ir taip viena po kitos. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Žinojom, tik nenorėjom pripažinti, kad pasaulis yra prieš mus. Sužinojo mano šeima, jo šeima… Tiek sudaužyta širdžių buvo, tiek verkiančių veidų… Žiauru. Turėjom kažką keisti. Bet palikti savo jausmų mes neįstengėm… Daug kas keitėsi, tik ne mes… Negalėjau daugiau skaudinti mylimų žmonių, pasirinkau keistą gyvenimą. Žinojau, kad kartu būti negalėsim. Suvokiau, kad pasaulyje ne tik mes dviese – kuo kažkada tikėjau. Nusprendžiau likti viena, su meile jam. Jis taip pat… Keikiau gyvenimą, kad suteikė man teisę mylėti, o dabar viską atima. Velniškai skaudėjo… kartais užplūsdavo silpnumo akimirkos, tuomet verkdavau, kaip beprotė. Skaudinau save, ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau.

Niekada nesitikėjau, jog šią vasarą nuvyksiu į Italiją ir ten sutiksiu savo gyvenimo meilę, tačiau svajonės kartais tikrai išsipildo. Ten viskas prasidėjo nuo dviejų savaičių ašarų, nes nemokėjau kalbos, ir neturėjau nė vieno draugo, tačiau kai pirmą kartą išvydau TAVE mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. TU buvai tarsi saulės spinduliukas niūrią vasaros dieną, tarsi pluoštelis šilumos šaltą žiemos vakarą. Su manimi TU visada buvai draugiškas, malonus ir be galo švelnus, o tavo žvilgsnis priversdavo mano širdelę plakti greičiau. Tikrai nemaniau, kad mes tapsime tokie artimi ir patirsime tokių nuostabių akimirkų. Tik dėl tavęs aš kiekvieną vakarą mokinausi Italų kalbos, tik dėl tavęs aš ateidavau į barą, kuriame TU dirbai, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad vieną vakarą TU pasakysi man ” Ti amo” – myliu tave. Tą vakarą pamiršau viską aplink save ir norėjau vėl ir vėl išgirsti tuos magiškus žodžius. Tačiau mano vasara Italijoje slinko vis arčiau ir arčiau pabaigos, o galiausiai likus vienai savaitei iki mano skrydžio i Lietuvą TU stipriai atšąlai. Vis išsisukdavai, kad esi pavargęs ar kad esi susitaręs su draugais, tačiau TU turbūt net nenumanei, kad man tokie tavo žodžiai kiekvieną kartą palikdavo po gilę žaizdą mano širdutėje. Pagaliau likus dviems dienoms iki mano skrydžio TU apkabinai mane ir pasakei, kad nenori manęs prarasti ir nori, kad mes visada būtume kartu. Aš taip pat be galo to troškau, tačiau Lietuvoje manęs laukė mokslai ir mylinti šeima.

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas… Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje… Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai – tikšt tikšt tikšt… Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: “Myliu”. Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. “Tu verki?”, – išsigando jis. “Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas”, – tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara – džiaugsmo. Tą naktį žvaigždės nebekrito. Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę. Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją – šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide… Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį – tikšt tikšt tikšt…

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės… Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan… Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti… Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje… Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą nepažįstamąjį, vėl gi daug ko sužinoti jei nepavyko, tačiau jie pradėjo geriau bendrauti… Sakyčiau, net artimiau… Jis pradėjo patikti jai, o ji jam. Štai čia galima būtų stabtelti ir pastebėti jog nuo šios vietos istorija galėtų būti kaip ir visos labai graži ir laiminga, tačiau yra vienas didelis bet – ji tokia nebuvo… Na, manyčiau aišku, kad kaip ir visados būna jie įsimylėjo… bet neaišku ar vis dėlto meilė išties buvo abipusė… Jis jai kalbėjo apie tai ko dar niekas nėra sakęs, ir rodos mylėjo taip kaip nieks dar tikrai nebuvo mylėjęs… Ji skraidė ten aukštai debesyse ir viskas jai atrodė lyg Saulės spindulys ir norėjo ji jog tas mažas bet labai akinamas, švelnus, mielas, geras, bei svaiginantis spindulėlis nenuskristų į tolį ir nepaliktų jos vienos, jog jis saugotų ją visur ir visados… Jie bendravo gražiai, tačiau nors ir netikrai, vis vien tai buvo labai svaiginama.. Jis jai rašydavo tai ko rodos nesugalvotų daugiau niekas…

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.

Tu neesi šalia… ir šitie žodžiai niekada Tavęs nepasieks… Bet aš rašau Tau… Kad mano širdyje nebeliktų to skausmo kurį man suteikei Tu… Mano širdis ir vėl liūdna, o ašaros jau rieda iš pavargusių akių… Kas man? Kartoju vis sau… Kas man kodėl niekada negaliu šypsotis?… O mano akis temdo juodos ašaros… Tu nemyli manęs… nemyli manęs taip kaip aš to noriu… Tokia Tavo meilė mane skaudina… Meilė… Aš tikėjau ja… Maniau ji graži, bet ne… Gyvenimas mane privertė susimąstyti ir atverti akis, pamatyti kad ji gali būti ir skaudi… Meilė pasireiškia tuo, kad Tu esi viena, visų pamiršta, niekam nereikalinga, nes žmogus kurį Tu myli Tavęs nemyli… Aš atleidau tau už išdavystę.. Atleidau Tau viską… Bet mano mintyse vis dar ta pati mintis… kad aš niekada nebūsiu ta kurios Tau reikia… Aš tai žinau, bet negaliu nuo Tavęs pasitraukti, negaliu duoti Tau kelio kad ir kaip to norėčiau… Juk aš tave MYLIU, negaliu be Tavęs… Norėčiau Tau to nejusti.. Bet širdis yra širdis, o jai neįsakysi.. Ta meilė kurią Tau jaučiu begalinė, norėčiau justi iš Tavęs tą patį, bet negaliu, nes Tavo akyse teįžvelgiu šaltį ir gailestį MAN… kodėl? Kodėl taip yra, kodėl Tau manęs reikia tik tada kai Tu to nori? Juk aš esu visada pasiryžusi Tavęs laukti… Galėčiau pabusti vidury nakties ir eiti į nežinomybę, kad tik ten surasčiau Tave… bet… aš sutikčiau Tave ten ne vieną… Tu būtum su jausmu širdyje… jausmu kurį jauti ne MAN bet KITAI… Aš šitą žinau…

Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju… Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina… Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems… O juk prie to irgi priprantama… Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu… O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu… Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus… Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn… Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje… Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime… O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse… Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra… Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai… Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis… Toks pilkas ir beprasmis jis buvo… Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE… Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje… Tai buvo tobula, nepakartojama… Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus… Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės… Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Praėjusi vasara buvo ypatinga… Ypatinga mūsų meilei… Meilei, kurios jau nebėra… Nesunaikinau nei aš, nei tu jos – ją sunaikino laikas… Laikas be tavęs… Niekas nepadėjo man užmiršti… Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti… Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis… Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei… Jai buvo brangiausia žiema… Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė, sušildžiusi mūsų širdis, uždegusi meilę. Nuostabiausias laikas, pažinus tave, man tapo gruodis… Kada aš pajutau pirmą kartą taip plakančią širdį, dėl žmogaus, kuriame radau savo svajonių princą… Deja, princai būna tik pasakose, o pasakomis tikima laikinai… Dabar tai niekam nieko jau nebereiškia.. Na, galbūt man – pirmoji meilė juk ypatinga tuo, jog lieka visam gyvenimui atminty… Bet šią vasarą aš ją paskandinau… Pasiryžau po tiek laiko, kada tik vildavausi išgirsti tavo žingsnius artėjančius link manęs… Aš ant smėlio didžiosiom raidėm užrašiau tavo vardą, paskutinį kartą prisipažinau meilėje ir pridėjau laišką be raidžių, kurį sukūriau mintyse iš tų žodžių, kurie liko neišsakyti tau.. Tau, kuris įsiamžino mano gyvenimo knygoj tarp pagrindinių personažų… Vis dėlto Ačiū, tau už viską… Už tai kokia aš dabar esu.. O VAIKYSTĖ – vieną dieną ji vis tiek turėjo mirti…