Lietuva

Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Gabų vaikiną vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius pedagogus, muzikus. M.K.Oginskiui didelę įtaką padarė ir dėdė Mykolas Kazimieras. M.K.Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Sukūręs operą, parašė nemažai polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios pasaulinės šlovės susilaukė „Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Urvių viensėdyje, Skuodo valsčiuje, visai netoli Apuolės piliakalnio, 1881 m. sausio 1 d. Alseikų šeimoje gimė sūnus Danielius. Jis buvo jauniausias iš penkių brolių. Danielius dar turėjo ir seserį, kuri anksti mirė. Jaunystės metai, praleisti žemaičių žemėje, stipriai jį pririšo prie šių vietų. Anot kito žemaičio Broniaus Untulio (1883-1977), kilusio iš Skuodo apylinkių, „žemaitiškoje Apuolėje, ten, kur skamba graudingos žemaičių dainos, kur žaliuoja lapuočiai tarp vingiuojančių upelių, krovėsi, tvėrėsi būsimasis daktaro būdas… Ten, savo gimtojoje Apuolėje, pamilo mažasis Danielius Lietuvos padangę, Lietuvos žmones, ten įėjo į jo kraują ir kūną kietas prie krašto prisirišimas… Jo tėvas Kazimieras buvo šviesus valstietis. Knygas skaityti Danielius pramoko namie. Jį pamokydavo vyresnysis brolis Albinas (1860-1943), tuo metu mokęsis kunigų seminarijoje, o vėliau klebonavęs Jurbarke ir Girdžiuose. Skuode baigęs liaudies mokyklą, Danielius įstojo į Liepojos gimnaziją. Čia atsiskleidė tvirtas, žemaitiškas vaikino būdas. Jis iš kitų savo bendraamžių išsiskirdavo drausme, pasišventimu mokslui. Liepojoje pradėjo ryškėti ir jo, būsimo kovotojo už lietuvybę, lietuvių tautos laisvę, švietimą, sveikatingumą, teisingumą, bruožai.

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių. Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė stambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų.

Bibliotekininkas, poliglotas. Gimė Ožtakių km. Varnių valsčiuje. Tėvas tarnavo caro armijos kariniame Nevos laivyne Sankt-Peterburge. Motina po gimdymo išgyveno 7 d. Edvardą augino dėdės šeima, kurioje buvo kalbama ir meldžiamasi lenkiškai. Mokytis pradėjo iš karto 3 klasėje, nes buvo labai gabus. Baigė Varnių pradžios mokyklą, Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją. Studijavo Kauno universitete lituanistiką ir lotynų kalbą. Jau iki mokslo universitete mokėjo šešias kalbas. Universitete išmoko dar tris, t. t. ir ivrito kalbą, kurią dėstė dėstytojas Šapyro (vokiečių sušaudytas). Baigė bibliotekininkų kursus ir buvo paskirtas į Centrinę biblioteką Kaune, dirbo užsienio kalbų skyriuje. Jam buvo pavesta steigti bibliotekas. E. Urniežius įsteigė Trakų, Kaišiadorių, Stakliškių, Žaslių bibliotekas. Vokiečiams sudeginus Klaipėdos pedagoginio instituto biblioteką, E. Urniežius buvo pasiųstas jos atkurti. Dirbo apie pusantrų metų. Visoje Lietuvoje organizavo spaudinių aukojimą atkuriamai Klaipėdos pedagoginio instituto bibliotekai. Atkurta biblioteka buvo turtingesnė, nei iki sunaikinimo.

Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, paskutinysis LDK iždininkas. Poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. Vaikų neturėjo. 1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo statomas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Jis garsus ir tuo, kad gyvendamas Slonine, savo dvare turėjo orkestrą, buvo įkūręs Operą.

Plateriai – didelę įtaką lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime turėjusi giminė, kuri save kildino iš Šveicarijos Broel apylinkių (todėl dažnai ir pasirašinėdavo Broel Plateriais). Žinoma, kad Livonijoje šios giminės atstovai įsikūrė XIII a. XIV a., kai dalis Livonijos žemių atiteko Žečpospolitai, Plateriai atsidūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tais laikais jie turėjo dvarų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Šios giminės kilmingumą patvirtina jos herbas: per aukso spalvos skydą skersai eina trys raudonos juostos. Tokia juosta eina ir nuo dešiniojo skydo krašto iki kairiojo apačios. Vienas iš šios giminės atstovų – Jurgis Plateris. Simonas Stanevičius laiške Teodorui Narbutui apie „piliečius, pasižymėjusius Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamėgimu”, yra rašęs: „Trečias lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Plioteris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ir jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių tautos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam nuveikti, kiek galėjo ir troško.”

Žemaičių vyskupijos kanauninkas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, žymiausias lietuviškosios kontrreformacijos rašytojas. Nėra žinių apie išsimokslinimą, bet gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, mokėjo slavų kanceliarinę kalbą, vartotą LDK. Rūpinosi bajorų ir žemesnių sluoksnių švietimu. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Vilniuje išleisti du jo darbai: ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizmo vertimas “Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” ir “Postila katolicka”. Iš lenkų kalbos išverstas katekizmas yra seniausia išlikusi LDK išleista knyga. Jame yra viena seniausių krikščioniškų giesmių-antifona “Sveika Karalyčia” ir giesmė “Malda Šv. Tamošiaus iš Akvino”. Tai dvi pirmosios žinomos LDK lietuviškai publikuotos giesmės.

Kunigas, poetas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojamas iš parapijos į parapiją, 1876 paskiriamas Laižuvos klebonu. Jo pastangomis ir iš dalies jo lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainavimo, pritariant armonikai. Vienas lietuvių egocentrinės ir meilės lyrikos pradininkų, praplėtęs jos diapazoną nuo tiesioginio jausmo išsakymo, džiugių išgyvenimų (“Linksminkimos, linksminkimos”) iki romansinio graudumo ir rezignacijos (“Ilgu ilgu man ant svieto”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”). Kūrė dainas, remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis, pritaikydamas jų melodijas.