Apie kritiką, arba Ežiukas rūke
Mes jau esame pripratę prie kritikos – ir kritikuojame dažniausiai patį gyvenimą, pačią realybę. Keikiam ją, kada norime ir kaip išmanome. Taigi pakalbėkime apie kritiką, apie jos tikslus, naudą ir žalą. Kokia yra pačios kritikos prasmė? Pradėkime nuo teiginio, kuris yra mūsų laikų išraiška – bet kokia kritika veda į geresnę “sistemos” apytaką ir tampa savotiškais skiepais nuo gresiančių pavojingesnių ligų. Iš tikrųjų, jei “sistemos” terminu įvardysime šiuolaikinę pasaulio raidą, šis teiginys pasitvirtina. Kritika gali būti maištas. Jis bus suprastas, savaip įvertintas ir užims savitą vietą įvairiuose diskursuose – nuo politinio iki biologinio. Pavyzdžiu gali tapti kad ir antiglobalistinis antikapitalistinis sąjūdis ar kokia nors kita subkultūra. Nors labai stengiamasi išlaikyti maišto aurą, revoliucinę nuotaiką, kontrkultūrinis maištas savaime veikia pagal nusistovėjusį modelį, išlaikydamas arba atnaujindamas, bet iš esmės nekeisdamas maištų tradicijos – žaisti avangardą, prisiimti visas su tuo susijusias gyvenimo būdo nuostatas ir vėl grįžti į normalaus gyvenimo vėžes, jei, žinoma, nenueita per toli. Tie, kurie nueina per toli, arba susinaikina, arba marginalizuojasi, sunkiai besitikėdami, kad kas nors seks jų pavyzdžiu, sieks tokio idealaus tipo. Jei tai įvyksta, užsukamas naujas maišto spiralės ratas. Taigi reikia paklausti, ar tokia kritika kaip kontrkultūra yra vaisinga ir tikrai pasiekia savo tikslą?