Meno kritika vis labiau dienraštėja, susilieja su būsimų renginių anonsais, apžvalgomis, feljetonais ir esė. Kartais apima pasiutęs “grynųjų žanrų” ilgesys, taip pat – ir “grynųjų kritikų”, kurie yra akivaizdžiai nykstanti profesinė kategorija. Vieni iš jų triūsia redakcijose kartu su gausia žurnalistų brolija, neturėdami jokių ypatingesnių privilegijų josios atžvilgiu (o leidinių, suteikiančių galimybę kritikui specializuotis savoje meno srityje, tėra vos keletas), kiti persikvalifikavo į vadybininkus, kultūros renginių organizatorius ar institucijų vadovus. Vieni teberanda laiko ir noro rašyti, kitiems ir pirmojo, ir antrojo vis dažniau pritrūksta.

Kas nuo to nukenčia? Mes visi. Mažiau pavardžių, kurių straipsniais galėtum pasitikėti kaip pačiu savimi, na, bent jau norėtųsi draugiškai su jais diskutuoti. Rečiau matyti ir pačių straipsnių, kurie praneštų skaitytojui bent šį tą daugiau, nei būsimo reginio autoriaus vardą, pavardę ir paties renginio koordinates. Apie tai, ką turime ir ką praradome: šiandien su dviem kritikais, užsivertusiais nelengvą vadybinio darbo naštą.

Kritika atsisuko į meno vartotoją

“Čia tikros Augijo arklidės”, – kaip visuomet žiaurią tiesą į akis savo mažame kabinetėlyje rėžia naujoji “Skalvijos” kino centro direktorė Živilė Pipinytė, kurios straipsnius apie TV ir kiną atidesni kultūros spaudos skaitytojai turėjo įsidėmėti. Tik nesutinka ponia Živilė, kai bandau ją įvardyti kaip griežčiausią ir reikliausią kino “kirvį”: “Ką jūs, – sako, – niekada tokio apibūdinimo apie save nesu girdėjusi. Jeigu kas ir pavadino vakarėlyje, taigi juokais, linksmumo dėlei…”

Rašinių apie kiną tragedija Lietuvoje, Ž.Pipinytės nuomone, yra ta, kad labai jau daug žmonių įsivaizduoja viską apie šią meno rūšį išmaną: “O juk negali geros recenzijos parašyti žmogus, nesusipažinęs su pamatiniais kino klasikos veikalais. Arba – neskaitęs teorinės literatūros, meno filosofijos”. Pati Živilė prisipažįsta lietuvių spaudos (netgi tos, į kurią pati rašo) dabar beveik nebeskaitanti: “Trūksta laiko, tad verčiau imu užsienio leidinius, kurie man atrodo profesionalesni ir todėl įdomesni”. Praraja tarp to, kaip apie meną rašoma ten ir kaip – Lietuvoje, Ž.Pipinytės nuomone, milžiniška, ir paaiškinti tai tegalima vėlgi mūsiškių raštininkų profesionalumo stoka: “Juk filmo siužeto išguldymas popieriuje, kad ir kaip įdomiai tai būtų padaryta, dar nėra recenzija. Reikia sudėtingesnių dalykų: analizės, vertinimo. Tuomet ir pasimato, kas yra kas iš tikrųjų. Iš geros recenzijos neįmanoma išmesti nė vieno sakinio: autoriaus mintys joje dėstomos aiškiai ir motyvuotai. Gali nesutikti su jo pozicija, bet dėl pateiktų argumentų būsi priverstas priimti ją kaip alternatyvią nuomonę”.

Sunkiausia, kritikės nuomone, yra rašyti apie lietuvių kiną, nes jo procesai iškreipti ir nenatūralūs: “Viena vertus, dabar turime režisierių, apie kurių darbus kalbant galima taikyti aukščiausius pasaulinio lygio kriterijus, ir vis tiek jie išliks pastebimi: tai Šarūnas Bartas, Audrius Stonys. Beveik stebuklas, kad juos turime. Juk kitose šalyse debiutai kasmet skaičiuojami dešimtimis, šimtais, ir taip atsijojami geriausieji. O Lietuvoje debiutuoja vienetai, ir tikėtis, kad visi jie bus genialūs, neįmanoma. Pats kino pasaulis čia yra per mažas”.

Ž.Pipinytė teigia pernelyg nesižavinti rašiniais, kuriuose meno kūrinys tampa tik pretekstu dažniausiai ironiškiems autoriaus samprotavimams apie tai, kas iš tikrųjų nuo meno yra labai toli: “Šį žanrą labiau pamėgusi gilesnes tradicijas turinti dailės ir literatūros kritika. Jis turi nemažai sekėjų Rusijoje, kur nuolatiniai tokių rašinių autoriai sudaro lyg ir atskirą rašančiųjų kastą. Tačiau niekas jų nepainioja su tikraisiais kritikais”.

Pati Živilė teigia nerašanti apie jai nepatikusius filmus, kai tik gali apie juos nerašyti. Ir vieną gerą poslinkį meno kritikoje vis dėlto pastebinti: “Anksčiau recenzija būdavo lyg ir kritiko laiškas režisieriui, kuris, patikėkite, nebūna toks kvailas, kad pats nesuvoktų, kas jam pavyko, o kas ne. Dabar kritikas dažniau kreipiasi į žiūrovus, ir tai yra gerai. Tik būtų dar geriau, jei jis nepatingėtų žiūrovą nors truputėlį šviesti, ką režisierius anksčiau yra sukūręs, kaip vystėsi jo kūrybinis braižas ir idėjos. Aišku, tai reikalauja daugiau darbo, tačiau tikrai nėra neįmanoma. Antra vertus, grįžkim prie realybės: žinau, kad apie filmus Lietuvoje kartais rašo netgi jų nematę žmonės, tai apie kokį “švietimą” tokiu atveju galima kalbėti…”

Geras kritikas, blogas kritikas…

Audronis Imbrasas, Lietuvos šokio informacijos centro vadovas, neseniai formaliai įkurtos “Menų spaustuvės” laikinasis direktorius bei ką tik pasibaigusio festivalio “Naujasis Baltijos šokis” pagrindinis organizatorius, teigia, jog tapęs vadybininku ėmė truputėlį kitaip žiūrėti į spaudos tekstus: “Nevalstybinėms meno institucijoms būna skaudu, kai žurnalistas, pavyzdžiui, pamini vien teatrą, kuriame vyksta spektaklis, o ne teatrą, kuris sukūrė tą spektaklį. Atrodytų, smulkmena, o juk šitaip ir dalis kūrėjų laurų salės nuomotojui atitenka, nors pastarasis nuo privataus teatro nulupa devynis kailius”.

Profesionaliais šiuolaikinio (kaip ir klasikinio) šokio vertintojais Lietuva neknibžda, tad ir recenzijų po šokio spektaklių sulaukti maža vilčių. “Redakcijos teisinasi, kad neturi šokį išmanančių žmonių, bet juk paprašyti choreografų ar šokėjų komentarų ar įspūdžių tikrai nėra sunku. Dažniau trūksta noro ir paprasčiausio dėmesio”, – mano Audronis. Įdomios jam ir kitų sričių menininkų nuomonės, tačiau šias dažniau tenka nugirsti neoficialiai, nei skaityti spaudoje. Ir ne taip svarbu, ar tos nuomonės teigiamos, ar neigiamos: “Aišku, keista būna skaityti priekaištus, kad atlikėjas neteisingai laikė kojos keltį – šiuolaikiniame šokyje tokių reikalavimų apskritai nėra. Arba kad šokama “nemuzikaliai”, kai daugelis choreografinių kompozicijų sukuriama anksčiau, nei joms parenkama muzika, kuri yra tiesiog garsinis fonas. Bet dar blogiau, kai po spektaklio būna mirtina tyla. Net ir po puikaus pasirodymo – tarsi visiškai nieko neįvyko”.

Vis dėlto pats A.Imbrasas prisipažįsta griebiąsis kritiko plunksnos vis rečiau: “Žinau, kad absoliuti dauguma kūrėjų bei atlikėjų bet kokias kritikų pastabas priima pernelyg asmeniškaii. Gaila, bet tai tiesa. Jiems idealus tas kritikas, kuris jų meną pagyrė, ir paskutinis idiotas tas, kuris spektaklį supeikė. Įdomiausia stebėti, kai po kito spektaklio gerasis ir blogasis kritikai be jokių sąžinės priekaištų sukeičiami vietomis”.

Kas labiausiai erzina atsiliepimuose? “Tamsieji užkulisiai, kai prasideda dvikova tarp kritikų, atstovaujančių skirtingiems leidiniams. Jeigu renginį parėmė konkurentas, tai aš apie jį nerašau, o jeigu rašau, tai tik blogai… Čia jau ne kritika ir netgi ne žurnalistika. Tai – negarbingi sandėriai, kurių auka tampa niekuo dėtas menininkas”, – teigia A.Imbrasas.

Views All Time
Views All Time
2549
Views Today
Views Today
1
0 0