Projekto „ARTHOUSE.lt” vadovas D. Michejevas sėkmingai derina verslą su meile kinui

Vis padūsaudami dėl standartizuotos amerikinės produkcijos pertekliaus ekranuose nespėjome įsisąmoninti, kad šią žiemą ir pavasarį Lietuvoje kaip reta buvo gausu meniškų, tarptautinį pripažinimą pelniusių filmų. Tokių „rankų darbo” kūrinių ir anksčiau retsykiais nupirkdavo platinimo bendrovės „Amfiteatro filmai”, „Lietuvos kinas”, kitos, bet tik dabar nestandartinio kinematografo pristatymas šalies žiūrovams pradeda įgauti tam tikrą sistemą. Apie ją, jos konkrečias perspektyvas kalbamės su projekto “ARTHOUSE.lt”, kurio dėka išvydome „Ameliją iš Monmartro”, „Vidoką”, „Kitus”, „Monstrų puotą”, „Žmogų, kurio nebuvo”, „Istorijų pasakojimą” ir kt., autoriumi bei vadovu Donatu Michejevu.

– Jūs esate palyginti naujas žmogus lietuvių kinematografinėje padangėje. Kokiais keliais ateinama į kino erdvę?

– Gana paprastais. Kurį laiką dirbau Ukrainoje, grįžus namo iškilo apsisprendimo, kuo užsiimti toliau, klausimas. Kadangi visada mėgau kiną, ėmiau preliminariai domėtis, kas dedasi Lietuvos kino rinkoje. Buvo nesunku pastebėti, kad neužimta kaip tik „arthauzinio”, meniškojo, kino niša.

– Regis, „Kitokio kino” ženklas pasirodė Lietuvoje jau kiek anksčiau.

– Pasakysiu, jog „ARTHOUSE.lt”, arba „Kitokio kino projektas”, nėra uždaroji akcinė bendrovė. Tai būtent skiriamasis ženklas (šiuo metu kai kas bando jį iš manęs atimti, tad teks bylinėtis). Kol kas dirbu su kitomis platinimo bendrovėmis. Pernai pavasarį Lietuvoje buvo pristatyti trys „Kitokio kino” filmai, padedant „Bombos” bendrovei. Tiesa, tuomet tai buvo ne visai subrandintas dalykas, jam stigo konceptualaus pagrindo. Dabar nuolat – bet gal neamžinai – dirbu su „Acme”, platinančia mano įsigytas juostas.

– Ar ne paprasčiau visą šią veiklą perimti į savo rankas?

– Visur turėtų dirbti profesionalai. Aišku, svajoju suburti adekvačią profesionalų, galinčių savarankiškai spręsti daugybę konkrečių užduočių, o ne vien laukti vadovo žodžio, komandą. Antai man daug padeda kino žurnalistas Edvinas Pukšta, tikras netradicinio kino specialistas. Vadinasi, tokių žmonių yra, reikia jų ieškoti.

– Tikriausiai mokotės iš rusų, kurie dabar kuria panašius projektus – „Drugoje kino”, „Kino bez granic”, net „arthouse.ru”.

– Priimta, kad „arthouse” visose šalyse apibūdina „kitokio”, nepriklausomo kino sąvoką. O dėl Rusijos, mokytis iš jos nelengva, turint galvoje vien jau kitus mastelius. Gigantiškoje šalyje gali atsipirkti tiesiog viskas, o Lietuvoje kartais darosi liūdna, pažvelgus į finansinius rodiklius. Be to, Rusijoje labai ūgtelėjo rinka, dabar ten tokie filmai kaip, tarkim, „Malholando kelias”, kuris Lietuvoje pateikiamas kaip „arthauzinis”, laikomi komerciniais ir plačiai rodomi.

-Ar, įsigijus daugybę vertingų filmų (matau, kad vien jų sąrašas užima 11 puslapių), neiškils vietos, kur juos galima rodyti, problema?

– Ateitį matau arba drauge su „Lietuva”, su kuria dabar sėkmingai bendradarbiaujame, arba su „Vingiu”, kuris plečiasi, rodo dėmesį projektui, net norą turėti specialią „kitokio” kino salę. Ar šiek tiek anksčiau buvo įmanoma įsivaizduoti, kad „Vingis” susidomėtų nenutrūkstamu autorinių juostų srautu? Žinoma, tai dar tik išankstiniai svarstymai, juoba kad norėčiau specialaus akcento būtent tokiai salei ir gal specialių sąlygų specifinei jos auditorijai. Buvau „Finnkino”, dabar perėmusio „Vingį”, kino teatro Taline atidaryme: tai – modernus, tačiau be jokių reveransų „dribsnių” publikai centras, nepriklausomi filmai jame labai tiktų. O „Lietuvos” mažoji 88 vietų salė – geras dalykas, tačiau verslui jis reiškia nedaug.

– Koks iš jūsų rodytos šiųmetės filmų „apkabos” buvo pelningiausias ir koks surinko mažiausiai žiūrovų?

– Jau iš anksto buvo pasmerktas geras filmas „Istorijų pasakojimas”, išleistas visai ne laiku, birželio mėnesį. Tačiau rudenį jam būtų apskritai nebelikę vietos, nes ateina naujos juostos. Problema ta, kad stengiesi įsigyti daug filmų, tačiau kaimynai rusai juos dabar demonstruoja taip operatyviai, kad tampi nuo jų priklausomas, stengiesi parodyti bent jau tol, kol Lietuvos nepasiekė piratinė kasetė. O rekordinis filmas – „Amelija iš Monmartro”. Iš pradžių jis atrodė rizikingas, oficialiai net nepatekęs į didžiuosius festivalius. Bet kadangi herojė – stebukladarė, filmas ne tik atsipirko, bet dar ir uždirbo kapitalo kokiems metams į priekį.

– Turbūt nesunku atspėti, kad daug publikos privilios ir Francois Ozono „8 moterys”.

– Tai labai patrauklus kinas, kupinas mielų atrakcijų. Labai daug tikiuosi ir iš unikalaus „Mikrokosmoso” autorių naujojo ne mažiau unikalaus filmo „Skrendantys paukščiai”. O „8 moteris” planuojame išleisti jau rugpjūčio pabaigoje. Pirmą kartą bandau į lietuvišką premjerą pakviesti aktorių, galbūt ir režisierių. Šia tema vedamos derybos su prancūzų kino kuratoriumi Rytams Joeliu Chapronu.

– Tai būtų reikšmingas ir reklaminis akcentas. Atrodo, kad su kiekvieno filmo reklama jūs dirbate individualiai.

– Taip. Pasižiūriu filmą vieną kartą, antrą, trečią jau pasi˛ymiu tinkančius reklamai momentus, susirašau patrauklias replikas, tada patikslinu savo vizij¹ su „Acme” reklamos vadybininkais. Apskritai dar tiktai pradėjęs dirbti šioje sferoje baisėjausi, kad visi filmai – išskyrus gal kūrybiškesnę „Bombą” – Lietuvoje pateikiami tarsi būtų vienodi. Šiurpina tie totalūs reklamos, anonsų šablonai.

– Artimiausias būsimųjų filmų sąrašo filmas – bosnių „Niekieno žemė” – pasirodys jau rugpjūčio 16 dieną. Manajai kartai informacija apie jį tikrai sukels nepageidautinų asociacijų: Jugoslavija, gal kokia nors partizaninė epopėja.

– Kiekvieną dieną gyvenimas kinta, todėl būtina laužyti šablonus. Gal akcentuosime „Oskarą”, tą faktą, kad būtent kovoje dėl jo „Niekieno žemė” įveikė netgi „Ameliją”. Man bosnių filmas žavus absurdiškais akcentais: niekas nežino, kas ir kodėl pradėjo karą, žudanti ironija gaubia ekrane rodomus Jungtinių Tautų veiksmus.

– Rodysite ir Azijos kino kūrinius – korėjiečių gigantišką istorinį filmą „Karys Musa”. Gal jam bus ankšta Salėje 88?

– Taip, tai pats brangiausias Pietų Korėjoje sukurtas filmas. Tačiau prisimindamas kartoką irgi korėjiečių su užmoju kurto „Širi” rodymo patyrimą manau, kad daugumą tokių filmų reikia leisti viena kopija ir kaip tik Salėje 88. Jeigu ji bus pilna, galima daugiau reklamuoti, padaryti daugiau kopijų. O iš anksto investuoti labai rizikinga. Apskritai mano svajonė – kad kino teatrų direktoriai jaustų ir atsižvelgtų į realų filmo potencialą, nebūtų planų vergai, nekeliaklupsčiautų prieš didžiųjų kino kompanijų siūlomus juostų paketus, į kuriuos, kaip ir visame pasaulyje, prigrūdama daug šlamšto. Noriu pabrėžti, kad tarp autorinių, meniškų, kamerinių filmų ateityje įsiterps ir dideli – dažniausiai prancūziški – hitai. Tai irgi atspindės nepriklausomo kino situaciją pasaulyje. Jie savaip įsikomponuos į mūsiškį „arthouse” suvokimą.

– Kokie vis dėlto esminiai jūsų atrankos kriterijai?

– Geriau pasiskaitykite. (D. Michejevas padavė man jo projekto tekstą. Sklaidydamas jį pastebėjau teiginius: „didelė meninė vertė”, „festivaliai, prizai”, „skirtingų pasaulio šalių kultūra”, „labiausiai lankomi atskirose šalyse”, „originali ir unikali idėja”.

Tyliai šyptelėjau, kai vienas sakinys išdavė romantinį autoriaus nusiteikimą: „Leidžia žiūrovui patirti jausmus (liūdesį, siaubą ar džiaugsmą), dėl ko broliai Lumiere'ai ir sukūrė kiną, – o ne žiūrėti „šaudyk-bėk-sprogdink” tipo filmus ir kimšti kukurūzų dribsnius”.)

– Labai džiugu, kad jūsų būsimų filmų sąraše yra naujų garsių Aki Kaurismaki („Žmogus be praeities”), Pedro Almodovaro („Pasikalbėk su ja”), Patrice'o Leconte („Malonumų gatvė”), ispanų, meksikiečių (sukrečiantis „Dievo miestas”!) juostų, mano mėgstamas Davido Gronenbergo „Voras”.

– Pastarieji, kaip ir „Žmogus be praeities”, – jau 2003 metų pozicijos.

– Dauguma šių filmų – iš Kanų festivalio programų. Nuolat matau ir jus Berlyne, Kanuose.

– Taip, o neseniai grįžau iš Maskvos festivalio. Ten buvo naujų juostų su dabar didžiulę paklausą turinčia Amelijos atlikėja Audrey Tatoo, vieną jos darbų – linksmą „Europudingą” – pavyko įsigyti. Beje, šiųmečiai Kanai taip išsunkė, kad vieną dieną teko nori nenori čiupti burlentę ir pasileisti per bangas.

– Kas jums atrodo svarbiausia dabartinėje Lietuvos kinofikacijos situacijoje?

– Turbūt paradoksas: filmų, aišku, daug, Lietuvos rinka jų tiesiog persotinta, tačiau arši kova dėl jų vis dėlto tebevyksta.

–Tačiau neatrodo, kad, puoselėdamas tokį netradicinį projektą, jūs kažko bijotumėte. Į ateitį žvelgiate, regis, visai optimistiškai.

– Kitaip negaliu. Neturiu kito pasirinkimo.

Views All Time
Views All Time
2598
Views Today
Views Today
1
0 0