Tamsa. Girdisi, kaip dunda traukinio vagonai. Žmonės. Jie važiuoja gyvenimo traukiniu, dairosi į šalis. Jie vieniši, nemato vieni kitų, tik žvelgia ilgesingu, meilės ištroškusiu žvilgsniu.

Taip prasideda Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „Meilė”. Spektaklio premjerą teatras pristatė šv. Valentino vakarą. Tą ir kitą vakarą Lietuvos nacionalinio dramos teatro salė buvo sausakimša. Gal visus sugundė toks spektaklio pavadinimas, noras Meilės dieną praleisti su meile? Tiesa, Anželikos Cholinos teatro premjerose niekuomet netrūkdavo žiūrovų.

Psichologai teigia, kad žmonės daugiau informacijos perteikia ne žodžiais, o veido išraiška, judesiais. Žodžiais galima meluoti, o judesiais apgauti beveik neįmanoma. Šokio spektaklis, kuriame visiškai nėra žodžių, puikiai išreiškia žmogaus išgyvenimus. Tai A. Cholina jau ne kartą įrodė, kad ir paskutiniame spektaklyje „Tango in Fa”, santykiams tarp vyrų ir moterų perteikti pasirinkdama tango šokį.

Naujasis spektaklis „Meilė” sudarytas iš atskirų į vieną visumą sujungtų scenų, kuriose skamba labai skirtinga šiuolaikinių kompozitorių muzika. Kiekviena scena – atskira meilės istorija. Scenos sujungiamos bėgančio traukinio dundėjimu – visus žmones jungia bėgantis gyvenimas.

Gyvenimo traukiniu rieda skirtingi žmonės. Jų skirtybes pabrėžia apranga. Raudona suknutė ir švarkelis perteikia damos aistrą gyvenimui, norą išsiskirti iš kitų, aristokratiškumą; baltas kostiumas, balti marškiniai ir žele sutepti plaukai rodo vaikiną esantį turtingą ir žymų visuomenėje; trumpas juodas sijonukas – paprastutę nepatyrusią mergaitę ir kt.

Meilės poreikį turi visi. Visi jos ieško. Štai aistringa mergina, dalinanti save visiems vyrams ir nesulaukianti meilės iš jų, numetama kaip skuduras. Galiausiai ji išgyvena dviejų vyrų patyčią. Štai vyras ir moteris – atskiruose savo pasauliuose. Jie vienodai išgyvena vienišumą, artimo žmogaus ilgesį (tai perteikiama vienodu jų šokiu), tačiau negali vienas kito rasti. Štai nepatyrusios mergaitės, trokštančios patirti meilę, žaidžia su vyriškiu kol jį visiškai išsekina. Štai žymus visuomenėje asmuo irgi negali apsieiti be meilės (atkartojama Amerikos prezidento Dž. Kenedžio ir M. Merlin istorija).

Ir moterys, ir vyrai, norėdami užsikovoti priešingos lyties dėmesį, šoka meilės šokį. Tas šokis scenoje pristatomas ilgesingai ir kartu komiškai. Komizmu jis prilygsta gyvūnų poravimosi šokiui. Jaunutis vaikinas komiškais kelių judesiais šoka pagal afrikietiškus ritmus, šliaužia, voliojasi moteriai po kojomis. Kitas vaikinas, pasitikintis savimi, savo meilės šokiu (tupėdamas savo keliais groja tarsi armonika) traukia visas moteris kaip magnetas.

Moterys prieš vyrus raitosi kaip gyvatės. Viena moteris kaip mokytoja (jos ir išvaizda mokytojiška – griežto stiliaus kostiumėlis, kuodas ir akiniai) moko jaunutes nepatyrusias mergaites. Patirtis pačiai moteriai, deja, nepadeda. Jos gundymo judesiai nepadeda pritraukti vyriškio dėmesio, o priešingai, jį atstumia.

Dramatiškas scenas keičia komiškos. Tarp jų ir viena tyros meilės istorija. Pora baltais drabužiais plasnoja rankomis – skrenda, kaip sakoma, apsvaigusi nuo meilės, nejusdama žemės po kojų. Iš šalies kitiems tokia meilė atrodo komiška.

Spektaklyje vaidina ir žymūs aktoriai, baleto solistai, ir Lietuvos muzikos akademijos ketvirto kurso studentai. Dainius Kazlauskas, kaip visuomet, žavi publiką savo sugebėjimu flirtuoti su moterimis, o šį kartą, ir su vyrais. Jis vis toks pat mefistofeliškas kaip „Meistre ir Margaritoje” ir koketiškas kaip „Freken Julijoje”. Komišką ir kartu nelaimingo vaikino vaidmenį puikiai sekasi įgyvendinti ir jaunam aktoriui Gyčiui Ivanauskui, pažįstamam iš „Ugnies veido”. Baleto solistė Živilė Baikštytė, šokanti su Dainiumi Kazlausku „Tango in Fa”, šiame spektaklyje vėl susitinka. Ji – aistringa dama raudona suknute, susukanti vyrams galvas, bet ir palikta, išniekinta, vieniša.

Spektaklis baigiasi taip, kaip ir prasidėjo. Tai dažniausiai būdinga moderniam spektakliui. Toks komponavimas naudojamas perteikti pasikartojantiems procesams. Veikėjams kas nors nutinka, tačiau galiausiai jie vėl sugrįžta į tą būseną, kokioje buvo pradžioje. Šiame spektaklyje tokia pati pradžia ir pabaiga padeda sujunti atskiras scenas į vieną visumą. Kaip ir pradžioje, taip ir pabaigoje dunda gyvenimo traukinys, kuriuo važiuoja žmonės – šokėjai. Jie tiesiog visą laiką riedėjo traukiniu, kiekvienas išgyvendamas savo jausmą. Tiesa, spektaklio pabaigoje personažai nebesidairo į šalis, kaip pradžioje, o žvelgia į dangų, tarsi vildamiesi iš Likimo, Dievo sulaukti laimės.

Apskritai jausmingas ir tarpais komiškas spektaklis – puikus būdas pailsėti nuo kasdienybės, nuo amžino skubėjimo ir smurto, kurio dabar tiek daug kišama per spaudą ir televiziją.

Views All Time
Views All Time
2251
Views Today
Views Today
1
0 0