Lengvi ir elegantiški

Pastaruoju metu po truputį kyla lengvo, spalvingo, pramoginio ir savaip prasmingo kinemtografo mados banga. Visa tai prasidėjo nuo švedo Lasse Hallströmo tarptautinio „Šokolado”, kurio veiksmas simptomiškai rutuliojasi Prancūzijos periferijose. Mat ptancūzai nuo neatmenamų laikų – būtent to lengvojo, bet ne vulgaraus, beprasmio, o galantiško ir pašaipaus meno puoselėtojai. Natūralu, jog kiti filmai – jau „grynai” prancūziški.

Ir populiarumo vis neprarandanti J.Jeunet „Amelija iš Monmartro”. Ir visai naujas jaunojo Francois Ozono kriminalinis vodevilis „8 moterys”, kurios dabar atėjo – tikėsimės, ilgam – ir į Lietuvos ekranus.

* * *

Viena už kitą žavesnė

Juosta pastatyta pagal bulvarinio dramaturgo Robert'o Thomas pjesę. Ta proga pravartu pažymėti, jog terminas „bulvarinis” Prancūzijoje visiškai neturi niekinamojo atspalvio, kuriuo paprastai jį apdovanoja kitur.

„Didieji bulvarai” – taip vadinosi lyriška Yves'o Montand'o dainelė, o vienos klasikinių Marcelio Carne „Galiorkos vaikų” dalies pavadinime „Nusikaltimų bulvaras” aidėjo keistas prieraišumas ir net pasididžiavimas.

Aštuonių moterų vila stovi atokiai, tarp sniegynų, vienai herojų net primenančių kažkur girdėtą žodį „Sibiras”. Bet bulvarinis – geriausia to žodžio prasme – teatras, kinas, net bulvarinė „chanson”, absoliučiai nelauktai pagyvinanti ir šiaip margą vaizdą, čia klesti kaip tos pradinių kadrų nuodingai žavios orchidėjos.

Viena už kitą žavesnės, savitesnės ir vilos moterys: senelė (sausio mėnesį 85 metų jubiliejų atšventusi, bet dar galinti būti vos ne subretė Danielle Darrieux), vilos savininko fabrikanto žmona (aišku, Catherine Deneuve), svainė (Fanny Ardant), tarp kurios ir tarnaitės (Emmanuelle Beart) įvyksta nepaprastai lakoniškas dialogas: „Jūs tik tarnaitė” – „O jūs tik kekšė”, pikta, vokiškai supintomis kasomis, tratanti kaip kulkosvaidis teta (Isabelle Huppert), kitos.

Draugauja su žvaigždėmis

Jaunasis režisierius F.Ozonas pradėjo savo žaibišką karjerą juostomis, neslepiančiomis vienalytės meilės interesų (tokie, pavyzdžiui, Lietuvoje matyti „Vandens lašai ant įkaitinto akmens”).

Bet juk ne veltui teigiama, kad gėjai dizaineriai geriausiai aprengia moteris, o šių nuostatų rašytojai, išsikovoję moterų pasitikėjimą, nes nepretenduoja į jų kūną, gali būti draugai bei nuodėmklausiai, neva pateikia stipriausius psichologinius jų portretus. Matyti, kad F.Ozonas tikrai draugauja su savo žvaigždėmis. Šios nepyksta už lengvą ironizavimą, kurio neatleistų „mačo”.

Tiesa, sdėtingesnė psichologija bulvarui nelabai ir reikalinga – svarbiau netikėtos efektingos permainos, o jų galimybės, kaip žinoma, slypi kiekvienoje moteryje.

Kodėl filme – griežtai pagal pavadinimą – veikia vien tik dailioji lytis? Mat pačioje pradžioje pristačius herojes, o Catherine Deneuve su kitomis kažką meiliai sudainavus -„Daddy”, kuris, aišku, dar miega, – įeina juodaodė tarnaitė ir praneša, kad mesjė negyvas, jo šone styro peilis. Paskui patikslinama: ne šone, o nugaroje.

Šią situaciją jau apdainavo visos įmanomos žiniasklaidos priemonės, užtat nesijaučiu nusikaltėlis ją primindamas.

Filmo metu vyksta kad ir saviveiklinis (juk herojės neturi dedukcinių misis Marpl talentų!), bet pagavus, juodinantis tai vieną, tai kitą artimiausią giminaitę tyrimas.
O štai tiems kritikams, kurie paskelbs atomazgą, turėtų būti skiriama jei ne mirties bausmė, tai bent ekskominikacija!

Klastingos prasmės dainos

„8 moterys” įdomios ne tik detektyvine mįsle, bet ir savo feministiniu – atifeministiniu patosu (nes prakeiktas klasikinis teiginys „Visos jos tokios”, nepaisant estetinio F.Ozono potraukio moterims, vis dėlto lenda kaip yla iš maišo). Ir, žinoma, stiliumi.

Tai tas atvejis, kai 6-ojo dešimtmečio kičinis spalvų rėksmingumas, interjerų bei rūbų vaizdinis klyksmas, tarsi prasibrovęs po ilgametės karo lemtos pilkumos, pakeliamas į žavią estetinę plotmę. Kai mizanscenuojama, apšviečiama „kaip paviljone”.

Neblizgėdamos tobulu vokalu aktorės pačios dainuoja – irgi paprastutes, bet „8 moterų” kontekste dažnai įgaunančias klastingą prasmę anos epochos daineles, įamžinusias tokius estrados vardus kaip Dalida, Sylvie Vartan, Sheila bei kitas.

Ir dar „8 moterys” nuo pirmo iki paskutinio kadro yra atvirai citatinės. Jau nekalbant apie tai, kad F.Ardant herojė maunasi pirštinę lygiai kaip Ritos Hayworth Gilda klasikiniame erotinio atspalvio kadre, sinefilas čia džiaugsis užuominomis į A.Hitchcocko „Svaigulio”, V.Minnelli „Amerikiečio Paryžiuje”, net „Vėjo nublokštų” detales. Ir dar dešimtys kitų filmų – daugiausia amerikietiškų, nes 6-ajame dešimtmetyje prancūzų ekranas jais ir buvo užgrūstas, o savi menininkai, dar neatūžus „naujajai bangai”, daugiausia tik kopijavo užjūrį.

Kaip gardus pyragas

Paties naujojo filmo vietą kino istorijoje, kaip ir tų kitų minėtų stilingų pramogų, visai nelengva prognozuoti. Bet žiūrovui leista – o šiuo atveju tai, keista, realus privalumas – net nesidomėti menų praeitimi, visai nežinoti jose pacituotų juostų, jausti tai tarsi pasąmonės lygiu arba iš viso pasirinkti kurią nors kitą filmo plotmę.

Nes F.Ozono valiūkiškas kūrinys – kaip sluoksniuotas pyragas. Ką ten pyragas – pats tikriausas puošnus tortas, pagamintas iš skirtingiausių ingredientų.

Nenori, neragauk vieno ar kito, pabandyk atsiriekti iš kitos pusės, bet „savą” kąsnelį tikrai surasi.

Views All Time
Views All Time
1822
Views Today
Views Today
1
0 0