Garsaus prancūzų pežisieriaus Francois Ozono išskirtinis interviu

Lietuvoje pradedamas rodyti vienas žinomiausių pastarojo meto Prancūzijos sukurtų filmų – 35 metų režisieriaus Francois Ozono „8 moterys”. Filmas, kuriame vaidina populiariausios Prancūzijos aktorės, šių metų Berlyno kino festivalyje apdovanotas specialiu „Sidabrinio lokio” prizu už aktorių ansamblį.

Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui” F.Ozonas pasakojo apie darbą su filmo aktorėmis, jų tarpusavio santykius, moterų psichologiją, savo režisūrines provokacijas.

Pirmąjį savo filmą „Šeimos nuotrauka” F.Ozonas sukūrė 1998 metais, būdamas 31-erių. Ir iškart sulaukė sėkmės.

Filmas tais pačiais metais buvo parodytas Kanų kino festivalyje.

Dabar režisierius filmografijoje – per 20 kino juostų, tarp jų tokie žinomi kūriniai kaip „Kriminaliniai meilužiai”, „Lašai ant įkaitusio akmens”, „Po smėliu” ir kiti. Jis vadinamas viena didžiausių prancūzų kino vilčių.

Taigi – Francois Ozonas. Įdegęs veidas, žavi santūri šypsena. Nuogąstavimus, kad garsus jaunas kūrėjas bus arogantiškas ir paslaptingai nešnekus, greitai išsklaido draugiškas žvilgsnis, nuoširdus pasisveikinimas.

Įsitaisęs Paryžiaus „Baubourg” kavinės kėdėje, kramsnodamas salotas F.Ozonas pirmiausia pasiteiravo, kada „8 moterys” bus rodomas Lietuvoje ir ar Europos kinas pas mus populiarus.

Paklaustas, ką pats žino apie Lietuvą, jis nesutrinka ir atsako: „Žiūriu Euroviziją. Tai viskas ką žinau”.

* * *

– Tapote prancūzų publikos numylėtiniu. Kaip manote, ar jūs pamėgs ir supras kitose šalyse?

– Patinku ne kiekvienam ir nenoriu, kad visi mane mylėtų. Filme „8 moterys” pasakoju istoriją, kurią lengva suprasti. Jei turi šeimą, tokie santykiai aiškūs. Galbūt ne visi filmo lygiai bus vienodai suprasti, bet, manau, kiekvienas atras jam suvokiamą lygį.

– Kaip jūs pats apibūdintumėte filmo „8 moterys” žanrą?

– Detektyvas su aštuoniomis kalėmis – kuri iš jų tai padarė?..

– Kas jums šiame filme buvo svarbiau – siužetas, garsios aktorės ar, pagaliau, jų nuostabios suknelės?

– Viskas. (Juokiasi.) Tą patį jaučiau dirbdamas su aktorėmis. Prancūzų aktorės yra tarsi lėlės, nors kai kurioms toks mano požiūris napatiko.

– Ką jos darė? Kibo į plaukus jums ar viena kitai?

– Tai priklausė nuo aktorės. (Kvatoja) Ne, jei rimtai, buvo sunku. Įsivaizduokit, vienu metu reikėjo dirbti su aštuoniomis aktorėmis, iš kurių šešios – garsios praeityje žvaigždės, dvi – netgi pirmojo ryškumo, tuo tarpu kai vienai aktorei tai – vos ne debiutas. Ir turi su visomis elgtis taip pat, kaip su naujoke…

Tačiau tarp pačių moterų nekilo jokių problemų, nes jos labai norėjo pamatyti, kaip dirba kitos. Suprantama, visi tikėjomės kovos tarp žvaigždžių.Todėl kai pirmą kartą susirinkome, pasakiau, kad kova vyksta filme, o ne filmavimo aikštelėje.

Ir jos tą suprato, nes yra protingos. Daugiau problemų kilo tarp manęs ir aktorių, nes turėjau visą laiką išlikti objektyvus. O tokios aktorės kaip Catherine Deneuve yra įpratusios artimai bendrauti su režisieriumi.

Šiuo atveju negalėjau taip elgtis, nes nenorėjau sukelti, pavyzdžiui, Isabelle Huppert pavydo. Santykiai buvo diplomatiški, ir tai nebuvo lengva.

– Bet jūs puikiai su visomis žvaigždėmis susitvarkėte?

– Spręskite patys.

– Kaip pavyko nusigriebti visą prancūzų aktorių grietinėlę? Turbūt vien honorarams išleidote milijonus?

– O ne, jos daug nekainavo. Nenorėjau kurti labai brangaus filmo. Viskas atsiėjo 50 milijonų frankų (apie 27 milijonus litų) ir buvo nufilmuota per aštuonias savaites. Aktorės žinojo, kad tai – vidutinio biudžeto filmas. Manau, jos sutiko filmuotis, nes prieš tai buvo mačiusios mano „Po smėliu” su Charlotte Rampling, kuri šiuo filmu, galima sakyti, vėl sugrįžo į kiną.

– Ar ateityje ir vėl dirbsite su keliomis žvaigždėmis iš karto?

– Verčiau palauksiu. Kol kas – tikrai ne.

– Bet Berlyno kino festivalyje kaip tik gavote prizą už aktorių ansamblį.

– Iš pradžių nesupratome, kas tai per nominacija. Manėme, kad šis prizas nėra labai reikšmingas, tik vėliau supratome, kad jis rimtas.

– Gal dabar bandysite kurti filma su aštuoniais vyrais?

– Su aštuoniais vyrais dirbti būtų dar sunkiau, nes moterys, mano manymu, yra protingesnės ir pragmatiškesnės. Vyrai savanaudiški, juos sunku perkalbėti. Tokio filmo niekada nestatysiu.

– Vadinasi, neteko susidurti su moterų aktorių kaprizais?

– Tokios aktorės kaip Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Fanny Ardant viską kontroliuoja. Jos tiksliai žino, kaip turi atrodyti ir ką darys. Tačiau vienoj vietoj pavyko jas perlieti šaltu vandeniu, tada, kai atėjo laikas dainuoti ir šokti. Juk jos ne dainininkės ir ne profesionalios šokėjos. Man tai buvo įdomiausias momentas. Kai Catherine Deneuve šoka, gali pastebėti, kad ji nėra gera šokėja, bet tai jaudina, sukelia simpatijas, nes ji pasirodo esanti tokia pat kaip ir visi. Tas pats ir kai ji dainuoja. Vienintele Danielle Darieux yra tikra dainininkė.

– Dainos ir šokiai filme iš tiesų yra šiek tiek netikėti ir tarsi iškrintantys iš konteksto. Kokį vaidmenį jiems skyrėte filme?

– Aštuonios aktorės ir aštuonios dainos. Turėjau būti demokratiškas – kiekvienai po dainą. Tai dar vienas filmo lygmuo, kurį galima suprasti, jei gerai išmanai prancūzų muziką. Visas šias dainas yra dainavusios garsios prancūzų dainininkės – Sheila, Dalida, Sylvie Vartan. Tai dar vienas žaidimas, kurį žaidžiu filme, tarp aktorių ir dainininkių.

– O kiek tų lygmenų filme iš viso?

– Kai surinkau aktores, supratau, kad tai ne vien kriminalinė istorija, primenanti Agathos Christie kūrinius, bet filmas apie kiną, apie aktores, aie žvaigždes.Žinant prancūzų kinematografiją, galima daug ką įžvelgti, pavyzdžiui santykiuose tarp Catherine Deneuve ir Fanny Ardant su režisieriumi Francois Truffaut.

Taip pat nesunku atsekti užuominas į šeštojo dešimtmečio Holivudo filmus. Pavyzdžiui, įkvėpimo aktorių suknelėms su kostiumų dailininku sėmėmės iš Christiano Dioro, bet tokio Dioro, kokį jį šeštajame dešimtmetyje matė amerikiečiai. Būtent iš Dioro jie tuomet perėmė drabužių idėjas savo filmams.

Prancūziški filmai po karo buvo labai pesimistiniai, nespalvoti. Tuo tarpu amerikiečiai statė nuostabius spalvingus miuziklus. Juos peržiūrėjau ir nusprendžiau – štai mano įkvėpimas, štai ką noriu padaryti. Šiame filme mes sujungėme prancūzų mentalitetą ir amerikietišką pasaulėjautą.

– Filmo scenarijus skiriasi nuo Robert'o Thomas pjesės. Ką ir kodėl pakeitėte?

– Taip, daug ką išmečiau, nes buvo per daug žodžių, net kiek nuobodu. Pakeičiau herojų tarpusavio santykius, kurie buvo pernelyg klasikiniai, ir veikėjus padariau šiek tiek ištvirkusius. Originalioje pjesėje, pavyzdžiui, nebuvo ir homoseksualinių motyvų.

– Ankstesniuose jūsų filmuose sekso scenos buvo kur kas drastiškesnės nei „8 moteryse”.

– Turbūt suaugau… Iš tikrųjų viskas priklauso nuo istorijos, kurią pasakoji. Filmo siužetas padiktuoja, ką rodyti, o ko ne. Mums nereikia matyti Catherine Deneuve ir Fanny Ardant nuogų, nes jų sekso scena filme veikiau simbolinė.

– Ar aktorė sutiko su visomis jūsų provokacijomis, ar vis dėl to teko kai ką keisti, atsižvelgus į jų pageidavimus?

– Kai aktorės patvirtino, jog sutinka filmuotis, aš šį bei tą scenarijuje pakeičiau, atsižvelgdamas į jų charakterius ir buvusius vaidmenis. Juokinga istorija nutiko su Isabelle Huppert. Kai pasiūliau jai vaidmenį, pasakiau, kad jos herojė yra labai senamadiška ir itin griežtų pažiūrų. Aktorė paklausė:„O ar ji gali būti graži?”, ir aš atsakiau:„Žinoma, Isabelle”. Tą idėja panaudojau filmo pabaigoje, kur jos herojė persirengia iš kostiumėlio į puošnią suknelę.

– Ar yra dalykų kurių nepavyko filme įgyvendinti ar padaryti geriau?

– Taip, daug.

– Pavyzdžiui?

– Negaliu sakyti, tai pakenks filmo reklamai.

– Ką jums reiškia populiarumas?

– Dabar man bus lengviau surasti pinigų kitiems savo filmams.

Specialiai „Lietuvos rytui”, Paryžius
„Lietuvos ryto” žurnalas „TV antena”, 35/2002

Views All Time
Views All Time
2285
Views Today
Views Today
1
0 0