Bendravimo patarimai

Vyrai ir moterys, neįsisąmoninę, jog jie turi būti skirtingi, netiks vienas kitam į porą. Mes piktinamės arba nusiviliame priešinga lytimi, nes pamirštame šią svarbią tiesą. Viliamės priešingą lytį būsiant labiau į mus panašią. Trokštame, jog jis (ji) „norėtų to paties, ko ir mes”, „jaustų tą patį, ką ir mes”. Klystame manydami, jog jei partneris mus myli, tai jis elgsis taip, kaip elgiamės mes su mylimu žmogumi. Todėl bendraudami su partneriu dažnai patiriame nusivylimą ir nesugebame tinkamu momentu švelniai pasišnekėti apie savo skirtumus. Vyrai klysta, kai mano, jog moterys mąsto, bendrauja ir reaguoja kaip jie, o moterys klysta, kai tiki, jog vyrai jaučia, bendrauja ir reaguoja kaip jos. Mes užmiršome, jog vyrai ir moterys turi būti skirtingi. Dėl to mūsų tarpusavio santykiuose atsirado trinties ir įvairių nesusipratimų. Aiškiai suvokus ir pripažinus esamus skirtumus, galima išvengti daugelio nesusipratimų bendraujant su priešinga lytimi. Viskas susitvarkys, jei atminsite, jog vyrai yra kilę iš Marso, o moterys — iš Veneros. Knygoje aš detaliai papasakosiu apie mūsų skirtumus. Kiekviename skyriuje sužinosite ką nors nauja, esminga. Štai pagrindiniai skirtumai, kuriuos tyrinėsime. Antrame skyriuje aiškinsiu, kuo iš prigimties skiriasi vyrų ir moterų vertybės, ir bandysiu iškelti dvi didžiausias klaidas, daromas bendraujant su priešinga lytimi: vyrai klysta, kai siūlo sprendimus ir sumenkina jausmus, tuo tarpu moterys klysta, kai lenda su neprašytais patarimais ir nurodymai

Ar skiriasi vyrų ir moterų kalba? Dabar, kai tik kas (o dažniausiai moterys) prabyla apie lyčių reikalus, labai dažnai garsiau ar ne taip garsiai suskamba feminizmo gaidelė. Ne išimtis ir pokalbio analizė. Žodinį bendravimą tyrinėję autoriai dažną vyrų ir moterų nesusikalbėjimą aiškina tik moteris gožiančiu vyrų dominavimu. Tačiau kai kurie autoriai į šiuos dalykus žiūri kur kas plačiau ir lyčių bendravimą prilygina tarpkultūrinei komunikacijai, o pačioje vyrų ir moterų kalboje mato tiek skirtybių, kad net vadina jas atskiromis kalbos atmainomis – lyčių dialektais. Lyčių dialektus lemia pasaulėjautos skirtumai, labai nepanašūs vyrų ir moterų pasauliai, ypač akivaizdžiai atsiskleidžiantys pašnekesiuose. Kokios gi yra tos elgsenos skirtybės, lemiančios skirtingą kalbėjimo stilių? Amerikiečių sociolingvistė Debora Tannen lyčių dialektus aiškina vyrų polinkiu į hierarchinius santykius, t.y. jų pastangomis vyrauti, dominuoti, užimti socialiai svarbią vietą, o moterų – siekiu artimai bendrauti, dalintis jausmais, rasti tarpusavio supratimą. Manoma, kad tos skirtybės lemia skirtingus kalbėjimo tikslus, tad moterys dažniau pradeda kalbą, siekdamos, kad jas suprastų, atjaustų, kad išryškėtų bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informaciją ir, dažnai nesąmoningai, išsiaiškintų, kuris gi jų viršesnis. Šis polinkis matyti jau vaikystėje. Mažų mergaičių draugystė irgi paprastai prasideda išsipasakotomis paslaptimis, o berniukų – peštynėmis.