Reta visuomenės gyvenimo yda turi tiek įvairiausių raiškos formų ir būdų, kaip korupcija. Išnarplioti šio reiškinio šaknų sistemą yra itin sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad tie, kurie galėtų ir privalėtų tai atlikti, nenori. O norintieji, kad ekonominiai santykiai taptų skaidresni, o pati valstybė veiktų bent jau daugumos piliečių labui ir dėl savo ateities, yra bejėgiai.

Ko gera, ne atsitiktinai vienas garbus akademikas, neva remdamasis kažkokiu britų žurnalu, kovą su korupcija pavadino galynėjimusi net ne su vėjo malūnais, o su pačiu vėju.

Taigi norintieji atrodyti dar didesniais keistuoliais nei žymusis idalgas Don Kichotas, galite pūsti prieš vėją. Akademikas to nedarė. Jis bene dešimtmetį oriai vadovavo valstybės turto privatizavimo komisijai, kuri priimdavo lemtingus sprendimus pačiuose korumpuočiausiuose sandėriuose. Ir stebėtinas dalykas. Niekas šios komisijos, privalėjusios sergėti valstybės moralę, kai ji turtą perduodavo (atiduodavo) privatiems savo arba užsienio šalių piliečiams, net neprisimena.

Štai ir Mažeikių naftos „privatizavimo“ aplinkybių tyrimo atveju niekam nerūpėjo privatizavimo komisijos veiksmai. Tačiau būtent ši institucija turėjo gana daug galių, o pats akademikas buvo sukaupęs pakankamą visuomeninį autoritetą, kad pasipriešintų valstybės niekinimui. Keista akademiko ir ano britų žurnalo logika. Kam apskritai kovoti su vėjais? Gal galima jų nepajungti bendram labui? Deja, to neįvyko. Ir todėl, kad daugelis garbių asmenų atsainiai stebėjo korumpuotos valstybės gimimą ir formavimąsi, bijodami, kad jų it šapelių nenupūstų koks stiprėlesnis vėjas.

Štai ir sukūrėme iki ausų korumpuotą sisteminį monstrą, kurį, identifikuodami pagal esminius požymius, jau vargu ar galime vadinti valstybe. Ar gali valstybe vadintis piliečių socialinė organizacija, atsigręžusi prieš juos pačius? Atsigręžusi prieš kaimo žmones, savieigai ir savivalei palikusi savo prigimtinę pareigą rūpintis žmonių švietimu, sveikata bei jų fizine apsauga. Todėl arba vyksta tolesnis visuomenės santykių transformavimo procesas, kai stambusis kapitalas, užvaldęs politinius ir ūkinius postus, siekia sukurti tarsi dvi valstybes. Valstybę – rezervatą ir valstybę kapitalo interesų apsaugai. Viena bus deklaratyvi ir eksponuojama. Antroji pati susikurs savo egzistavimo taisykles ir principus. Arba visuomenė dar sugebės išsaugoti savo vienalytę būseną.

Šį itin spėriai vykstantį politinį išsigimimą rodo pretendentų į Lietuvos vadovus programų analizė. Ar ne simptomatiška yra tai, kad iš penkių kandidatų tik vienas įvardijo korupcijos reiškinį, paskirdamas jam vieną vienintelį sakinį. Deja, ir jis labai painus: „korumpuotus ir politizuotus karjeros valdininkus nedelsdamas sieksiu pakeisti kompetentingais ir dėmesingais žmonėmis“. Žingeidu sužinoti, kaip atrodys tas pasakymas „nedelsdamas sieksiu“, kokias įgaus praktines formas? Greičiausiai jokių, nes korupcijai yra priešpriešinama… kompetencija. Tarsi į ekonomines aferas įsiveliama, kai trūksta profesinių sugebėjimų ar iš kvailumo.

Vadinasi, akademikas teisus. Priešintis korupcijai, tapusiai visateise ekonominių santykių dalyve, yra beprasmiška ir beviltiška. Tai lyg įrodo ir citata iš pretendento į valstybės vadovus rinkiminės programos, kur viskas primityviai suvedama į netinkamai savo pareigas atliekančius pareigūnus. Tačiau padėtis pasikeistų, jeigu į korupciją pažvelgtume kaip į sisteminį, daugelį valdžios aukštų ir valdymo procedūrų apimantį reiškinį. Tuomet galima būtų užčiuopti ir ne taip jau giliai esančias korupcinių santykių atsiradimo prielaidas.

Profesorius Romualdas Grigas korupcijos ištakas taikliai apibūdina kaip valdininkijos priklausymą nuo politinės konjunktūros. Ši priklausomybė stumia valdininkus nuo jų valstybinės atsakomybės ir verčia viską vertinti savinaudos kriterijais („Tautinė savivoka“, 2001). Todėl siekiant pažaboti korupcijos vėjus, reikėtų galvoti apie sisteminius valstybinės tvarkos pokyčius. Tarkime, didžiąją dalį viešųjų pirkimų, kaip labiausiai korumpuotą sritį, atimti iš valstybinių įstaigų ir perduoti asocijuotoms verslo struktūroms. Juk tai verslininkų interesai. Tad kodėl į juos turi įsiterpti valdžia. Kodėl, tarkime, negalima valstybinio turto pardavimo sandėrių sudaryti viešose varžytynėse, atsisakius slaptų vokų sistemos, sukuriančios prielaidas susitarimams, vadovaujantis vien dvipusės savinaudos kriterijais.

Inicijuoti šiuos pokyčius reikia politinės valios. Ir, aišku, politikų, kurie suvoktų, kad arba korupcija visiškai įveiks valstybę, arba visuomenė ras savyje gyvasties tam pasipriešinti.

Views All Time
Views All Time
1424
Views Today
Views Today
1
0 0