Kova su vėjais ar sąžine?
Reta visuomenės gyvenimo yda turi tiek įvairiausių raiškos formų ir būdų, kaip korupcija. Išnarplioti šio reiškinio šaknų sistemą yra itin sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad tie, kurie galėtų ir privalėtų tai atlikti, nenori. O norintieji, kad ekonominiai santykiai taptų skaidresni, o pati valstybė veiktų bent jau daugumos piliečių labui ir dėl savo ateities, yra bejėgiai. Ko gera, ne atsitiktinai vienas garbus akademikas, neva remdamasis kažkokiu britų žurnalu, kovą su korupcija pavadino galynėjimusi net ne su vėjo malūnais, o su pačiu vėju. Taigi norintieji atrodyti dar didesniais keistuoliais nei žymusis idalgas Don Kichotas, galite pūsti prieš vėją. Akademikas to nedarė. Jis bene dešimtmetį oriai vadovavo valstybės turto privatizavimo komisijai, kuri priimdavo lemtingus sprendimus pačiuose korumpuočiausiuose sandėriuose. Ir stebėtinas dalykas. Niekas šios komisijos, privalėjusios sergėti valstybės moralę, kai ji turtą perduodavo (atiduodavo) privatiems savo arba užsienio šalių piliečiams, net neprisimena. Štai ir Mažeikių naftos „privatizavimo“ aplinkybių tyrimo atveju niekam nerūpėjo privatizavimo komisijos veiksmai. Tačiau būtent ši institucija turėjo gana daug galių, o pats akademikas buvo sukaupęs pakankamą visuomeninį autoritetą, kad pasipriešintų valstybės niekinimui. Keista akademiko ir ano britų žurnalo logika. Kam apskritai kovoti su vėjais?