Pilietinės visuomenės padėtis Naujojoje Europoje
Rytų Europos disidentai prieš trisdešimtį metų “pilietinės visuomenės” terminą panaudojo apibrėžti pasipriešinimą komunistiniams režimams ir alternatyvinės erdvės sukūrimą laisvės, žmogaus teisių ir rinkos ekonomikos siekiams. Šiandien pilietinės visuomenės judėjimų ir vyriausybės reformų dėka padėtis šiame regione yra neabejotinai pagerėjusi. Netgi ten, kur susiduriama su valdymo sunkumais, pilietinė visuomenė gali džiaugtis pastarųjų metų laimėjimais. Šimtai tūkstančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų šiandien veikia, ir gana sėkmingai, regione, kur kadaise jie buvo kalinami.
Tačiau tebėra ir nerimą keliančių problemų. Serbijoje nužudytas prezidentas, laikinai atšaukta žodžio laisvė, į oficialias pareigas sugrįžta ekstremistai. Lietuvos prezidentas nušalintas nuo pareigų dėl korupcijos. Lenkiją sukrėtė įstatymų leidėjų ir privačių viešosios informacijos organizacijų atstovų kyšininkavimo skandalas.
Makedonijos prezidentas žuvo lėktuvo avarijoje, kurios priežastys tebėra tiriamos. Vengrijos politikai kaltina vieni kitus antisemitizmu ir Estija garsėja ne tik dideliu savižudybių skaičiumi, bet itin sparčiu AIDS užsikrėtimų plitimu.
Pilietinių visuomenių sunaikinimas komunizmo metais ir pereinamasis ekonominis laikotarpis po Berlyno sienos kritimo, pareikalavo žymiai aukštesnės kainos nei buvo tikėtasi, tuo tarpu Vakarų resursai susidariusioms problemos spręsti baigiasi kaip tik tokiu metu, kai jų reikia labiausiai.
Tam tikra prasme nevyriausybinės organizacijos ir kiti pilietinės visuomenės elementai, tokie kaip profsąjungos ar religinės organizacijos, tapo jų pačių sėkmingumo aukomis. Pastangos sukurti pilietines visuomenes davė siekiamų rezultatų. Buvusios Rytų Europos šalys tapo Europos Tarybos narėmis. Jos taip pat yra narės 2000 metais Varšuvoje įsteigtos Demokratinių Šalių Bendrijos. Po Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos, į NATO ką tik buvo priimtos dar septynios šalys – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija. Šis priėmimas rodo ne tiktai Vakarų norą užtikrinti jų saugumą, bet ir atspindi pripažinimą, kad rytų europiečiai savo karines pajėgas ir žvalgybą sėkmingai pertvarkė pagal Vakarų standartus.
Reikalavimai dėl narystės Europos Sąjungoje yra dar griežtesni. Jie liečia ekonomines, aplinkos apsaugos, teisines ir politines reformas. Vis tiktai šiais metais į Europos Sąjungą įsijungs aštuonios Rytų Europos šalys – Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija. Bulgarijos ir Rumunijos narystę žadama svarstyti 2007 metais.
Pagal Jungtinėse Valstijose įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos “Freedom House” – “Laisvės Namų”, vertinančios demokratijos pažangą, standartus, didžiuma Rytų Europos šalių yra pasiekusios užsibrėžtą tikslą. Kadaise “laisvės žemėlapyje” juodai kaip “nelaisvos” paženklintos Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, šiandien priskiriamos prie laisvųjų šalių. Pažanga padaryta netgi šalyse, kurios laikomos dalinai laisvomis.
Taigi, panaudojant komunistinėje Lenkijoje populiarų posakį, “jeigu viskas klostosi taip gerai, tai kodėl viskas taip blogai?”
Pagal kitus rodiklius, pradedant nuo nacionalinių pajamų dalies atitenkančios vienam gyventojui ir sergamumo AIDS iki migrantų darbininkų skaičiaus, visos minėtos šalys susiduria su žymiomis ir kartais labai rimtomis problemomis siekiant gerovės, laisvės ir saugaus gyvenimo. Nors pilietinių visuomenių laimėjimai yra reikšmingi, ir juos atspindi tokia statistika, kaip 22,000 nevyriausybinių organizacijų susikūrimas Kroatijoje, 50,000 taikingų demonstrantų Albanijoje ar dešimtys sveikatos apsaugos organizacijų, kovojančių su AIDS plitimu Lenkijoje, vis tiktai negali būti ignoruojami ir nuostoliai, kuriuos plačiajai visuomenei padarė komunizmas, karai ir skurdas bei permainos, kurias atnešė ekonominės reformos.
Šis 114 milijonų gyventojų turintis 15 šalių regionas patvirtins arba paneigs tezę, jog tvirtos pilietinės visuomenės gali sukurti taiką, gerovę ir laisvę, tačiau tiktai su pagalba šalių, esančių už regiono ribų.
Niekas nesitikėjo, kad komunizmo liekanos parodys tokį atsparumą ten, kur niekam neatskaitingi režimai teroro priemonėmis sunaikino pilietines visuomenes, jas pakeisdami panašiomis, vyriausybės kontroliuojamomis organizacijomis. Priežastys, dėl kurių tos šalys visų pirma pasidavė komunizmui, o taip pat brutalus socialinių judėjimų užgniaužimas, paliko gilius pėdsakus. Skubant skelbti komunizmo ideologijos žlugimą ir jos diskreditavimą, dažnai nepastebima, kad jos kultūra ir metodai tebėra išlikę, kad žmonių pasąmonėje tebėra išlikęs priklausomumas nuo valstybės, ir kad stokojama privačios iniciatyvos. Tai rodo ir nepriklausomų viešosios informacijos priemonių bei teisininkų asociacijų silpnumas, kai susiduriama su neatskaitinga valdžia bei mafija, kuriai pradžią davė korumpuotos vyriausybės ir slaptoji policija. Nepastebėta ir tai, kad dalis regione esančio susiskaldymo atspindi dar prieš komunizmo kritimą egzistavusius skirtumus.
Tos Rytų Europos šalys, kurių socialiniai judėjimai sugebėjo sėkmingiau priešintis komunizmui ir kurti alternatyvias pilietines visuomenes, šiandien kovoja su pereinamojo laikotarpio sunkumais. Tačiau toms, kurių pilietinės visuomenės organizacijos buvo silpnos, šiandien yra žymiai sunkiau, nežiūrint, kad jos jungiasi į Europą. Jokiai Rytų Europos šaliai disidentų ar spaudos laisvės buvimas ar stoka nėra garantavęs ekonominės gerovės.
Jungtinės Valstijos ir Europa reformoms Rytų Europoje yra investavusios šimtus milijonų dolerių. Nors ir nedidelė, bet reikšminga tos sumos dalis paskirta pilietinių visuomenių organizacijoms, o tai savo ruožtu sukūrė tam tikrą priklausomumo kultūrą, privertusią demokratijos skatintojus ieškoti būdų atpratinti nevyriausybines organizacijas nuo priklausomumo stiprinant jų sugebėjimą telkti lėšas ir bendradarbiauti su valdžia, drauge kuriant palankią aplinką pelno nesiekiančių organizacijų veiklai. JAV Tarptautinės plėtros agentūra sukūrė sistemą, vertinančią nevyriausybinių organizacijų veiklai reikalingas sąlygas, tokias kaip teisinė aplinka, jų finansinis atskaitomumas, vadovavimo ir valdymo struktūra.
Nenuostabu, kad trys pirmosios į NATO įstojusios šalys yra tos, kuriose komunizmo metais veikė stiprios pilietinės visuomenės organizacijas. JAV Tarptautinės plėtros agentūros skalėje jos vertinamos aukščiausiai – 1 balu. Stiprios nevyriausybinės organizacijos buvo susikūrusios ir Baltijos šalyse, kurios dešimtmečius kovojo už savo kalbos ir kultūros išsaugojimą bei išsilaisvinimą nuo sovietų okupacijos. Jos vertinamos dviem balais (Estija – 2.2). Pietinės Europos šalys, kaip Bulgarija (3.1) ir Rumunija (3.7), kur taip pat gyvavo rezistencinės tradicijos ir intelektualų rateliai, irgi vertinamos gana aukštai, kaip ir Kroatija (3.7) dalinai dėl devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose vykusios kovos už žmogaus teises, moterų teises ir žodžio laisvę. Ne taip aukštai, tačiau žymiai aukščiau nei buvusi sovietija, vertinamos Balkanų respublikos, pvz., Makedonija vertinama keturiais balais ir Albanija – trimis balais.
Pagal JAV Tarptautinės plėtros agentūros vertinimo skalę stipriausios nevyriausybinės organizacijos veikė Slovakijoje, kur pilietinės grupuotės, susikūrusios valdant autokratiškam ministrui pirmininkui Vladimirui Mečiarui, kovojo už spaudos laisvę, žmogaus teises ir diskriminaciją prieš čigonus. Priespauda, esant kitiems visuomenę vienijantiems faktoriams, tokiems kaip bendra religija, tautinė tapatybė ar žurnalistų bei sociologų solidarumas, gali tiek sustiprinti, tiek suardyti pilietines visuomenes. Slovakijos atveju žurnalistai, nebijodami rizikos, išviešino saugumo vaidmenį pagrobiant prezidento sūnų ir po to vykusius bandymus tai nuslėpti, ir padrąsinti keli parlamentarai, remiami pilietinių grupuočių, pareikalavo reikalą ištirti. Mečiaras buvo pašalintas iš valdžios ir pareigūnai pagaliau ėmėsi priemonių prieš Mečiaro slaptosios policijos vadą Ivaną Lechą.
Tačiau laimėjimų trapumą rodo ne vien Lecho nuteisimo sunkumai, bet ir pastarieji įvykiai, kai du tūkstančiai policininkų buvo pasiųsti į čigonų gyvenamas Slovakijos sritis užgniaužti ten vykstančių neramumų. Protestuodami prieš elektros kainų pakėlimą čigonai ėmė plėšti ir padeginėti parduotuves. Keli šimtai jų buvo areštuoti. Interneto svetainėse staiga pasirodė piktų ir įžeidžiančių pasisakymų apie čigonus. Per kelias dienas subyrėjo dešimtmečius puoselėta socialinė pažanga ir ją atstatyti prireiks daugelio mėnesių.
Taigi, krizės ir sunkumai tebepersekioja narystės NATO ir Europos Sąjungoje siekiančias Rytų Europos šalis, kurias donorai, tokie kaip JAV Tarptautinės plėtros agentūra vertina palyginus gana pozityviai. Kiek niūresnį pilietinių visuomenių paveikslą piešia dvi kitos organizacijos, vertinčios dvi pagrindines regiono problemas – korupciją ir spaudos laisvę.
Organizacijos “Transparency International” (TI ) paskelbtame Korupcijos Indekse naudojama skalė nuo 1 iki 10, pagal kurią aukščiausias, 10 balų vertinimas skiriamas “švaresnėms” visuomenėms. Pagal tą skalę kai kurios Balkanų šalys vertinamos gana žemai – Serbija ir Juodkalnija (2.3), Makedonija (2.3), Albanija (2.5), Rumunija (2.8), Kroatija (3.7). Tarp jų šiek tiek labiau teigiamai vertinama tiktai Slovėnija (5.9). Bulgarija (3.9), Čekija (3.9), Latvija (3.8), Slovakija (3.7), Lenkija (3.6) – pirmosios įžengusios į Europos institucijas, korupcijos požiūriu stovi gana žemai lyginant su turtingesnėmis kaimynėmis Vakaruose. Estija (5.5), Vengrija (4.8) ir Lietuva (4.7) pažengusios aukščiau, tačiau vertinimas toli gražu nėra patenkinamas.
Organizacijos “Freedom House” – “Laisvės Rūmai” paskelbtas spaudos laisvės indeksas matuojamas skale nuo 1-100, kur žemesnis balų skaičius atspindi platesnes teisines ir politines laisves, ir daugmaž sutampa su JAV Tarptautinės plėtros agentūros ir TI korupcijos indeksais. Praeitais metais pagal bendrą pilietinių ir politinių laisvių padėtį “Laisvės Rūmai” dalinai laisvomis paskelbė Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną bei Makedoniją. Kitos Rytų Europos šalys laikomos “laisvomis”. Tačiau vertinant tiktai spaudos laisvę daugelis šalių stovi žemiau. Pagal “Laisvės Rūmus”, “dalinai laisva” spauda yra Albanijoje (50), Makedonijoje (50), Bosnijoje ir Hercegovinoje (49), Serbijoje, Juodkalnijoje (40), Rumunijoje (38) ir Kroatijoje (33). Nedaug skiriasi “laisva” paskelbta Bulgarija (30).
Čekija (23),Vengrija (23), Slovakija (21), Latvija (18), Lietuva (18), Lenkija (18) ir Estija (17) spaudos laisvės klausimu vertinamos gana gerai, nors ir čia pasitaiko rimtų problemų. “Committee to Protect Journalists” (CPJ) – “Žurnalistų apsaugos komitetas” praneša apie smurto prieš reporterius panaudojimą, kaip pavyzdžiui, laikraščio RESPEKT reporterio Tomo Nemeceko sumušimą už straipsnį apie policijos neveiksmingumą prieš šiaurinėje Bohemijoje veikiančias kriminalistų grupuotes ir panašiai.
Netgi šalys, kur smurto incidentų yra palyginti nedaug, neturi veiksmingų institucijų spaudos laisvei apsaugoti. Vengrijoje buvusi valdančioji partija apkaltino vyriausybę bandymu neteisėtai įtaigoti valstybinę televiziją ir radiją. Teismo bylos rodo, jog tęsiama politika kitomis priemonėmis. Bosnijoje per televiziją skleidžiama neapykanta sumažėjo tiktai įsikišus tarptautinei bendruomenei. Tačiau tas konfliktas dabar persimetė į spaudą. Anot “Laisvės Rūmų”, laikraščiai čia ir toliau organizuojami pagal tautines ir partines linijas.
Lenkijoje ministras pirmininkas Lešekas Milleris pasiūlė įstatymą, kuris padėtų valstybinei žiniasklaidai privačios žiniasklaidos sąskaita. Pagal įstatymo projektą, privačioms bendrovėms neleidžiama tuo pačiu metu būti ir laikraščių ir radijo bei televizijos stočių savininkėmis, kai tuo tarpu tokie apribojimai netaikomi vyriausybės kontroliuojamai žiniasklaidai. Adamas Michnikas, Gazeta Wyborca leidėjas kaltina, jog filmų produseris Levas Rywinas bandęs papirkti įstatymų leidėjus kad pakeistų tą įstatymą. Ši Lenkijos teismuose tebesvarstoma byla pailiustruoja dažnai nutylimą tiesą apie Rytų Europoje vykstančią korupciją, būtent, kad santykiai su parlamentu, teismais ir kitomis valdiškomis institucijomis “privatizuojami” kyšininkavimu, vyriausybei nesugebant sukurti tinkamą erdvę, kurioje prekės, paslaugos ir idėjos galėtų varžytis vartotojų naudai.
Būtų neteisinga sakyti, kad korupcija liečia tiktai verslininkų kyšininkavimą. TI apklausos rodo, jog rytų europiečiai pirmiausia dėmesį skirtų politinėms partijoms, teismams ir sveikatos apsaugai, o sudėtinga procedūra gauti verslo licencijas ar su muitais susijusi biurokratija jiems kelia žymiai mažesnį pasipiktinimą.
Kita problema, tradiciškai vertinama kaip kriminogeninė, ir kurią sprendžiant prevencinės priemonės dažnai taikomos valstybinėms institucijoms ir organizuotam nusikalstamumui, tai prekiavimas žmonėmis. Tačiau nevyriausybinėms organizacijoms pavyko performuluoti šios problemos apibrėžimą kaip nesugebėjimą apsaugoti žmogaus teises, ir kartu propaguoti keliavimo laisvę. JAV yra sukūrusios trijų pakopų vertinimų sistemą siekiant nustatyti, kurios šalys yra įgyvendinusios tarptautinius standartus dėl prekiavimo žmonėmis prevencijos ir teisminio persekiojimo. Nenuostabu, kad šalys su rimtomis prekiavimo žmonėmis problemomis yra tos pačios, kurių spauda “pusiau laisva”, korupcijos indeksas didelis ir pilietinės visuomenės neveiksmingos. Tarp pirmosios pakopos šalių, sėkmingai sprendžiančių šią problemą: Čekijos Respublika, Lietuva ir Lenkija. Į antrąją pakopą, apimančias šalis, kurios yra dėjusios pastangų spręsti šią negerovę, bet kur padėtis tebėra “problematiška”, įeina Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija, Kroatija, Estija, Vengrija, Latvija, Makedonija, Rumunija, Serbija ir Juodkalnija, ir Slovėnija.
Kitas silpnos pilietinės visuomenės ženklas – tai ŽIV/AIDS plitimas, kuris Rytų Europoje yra smarkiai ūgtelėjęs. Iš prevencinės fazės ši problema yra ir peraugusi į krizinę fazę, kur šalių vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos privalo kurti strategijas padėti AIDS aukoms, kad jos gautų sveikatos apsaugos paslaugas be persekiojimo, ir mažinti intraveninės narkomanijos bei sekso pramonės neigiamus poveikius.
Jungtinių Tautų Plėtros Programa praeitą mėnesį išleistoje ataskaitoje išreiškė rimtą susirūpinimą dėl padėties Rytų Europoje ir įvardijo Estiją kaip šalį, kur sparčiausiai gausėja AIDS susirgimų. Iš pradžių didžiausios rizikos grupę sudarė daugiausiai rusų tautybės intraveniniai narkomanai, bet ŽIV jau palietęs platesnius visuomenės sluoksnius. Šalies vyriausybė yra skyrusi papildomų finansų prevencijai ir siekia užsienio pagalbos, bet ekspertai pažymi, kad to neužteks sustabdyti rimtą krizę.
Praeitame dešimtmetyje Estiją jau vargino aukščiausias mirtingumas nuo savižudybių – 41 skaičiuojant šimtui tūkstančių žmonių. Ypač nukentėjo vyrai alkoholikai nuo 45 iki 54 metų amžiaus. Nors savižudybių skaičius sumažėjo euforišku laikotarpiu tuoj po nepriklausomybės atgavimo, jų vėl pagausėjo pablogėjus ekonominei padėčiai. Savižudybių skaičius šiandien mažėja iš dalies dėl to, kad savanorių organizacijos yra sukūrusios karštąsias telefono linijas ir kitas programas padėti į neviltų puolusius žmones. Kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, Estijoje krizinė situacija privertė visuomenines organizacijas sustiprėti.
Didžiausias iššūkis naujosios Europos šalims bus darbo vietų kūrimas ir reikšmingas visuomeninis dalyvavimas. Kai Lenkija – nauja NATO ir būsima Europos Sąjungos narė, Irako koalicijos dalyvė – neseniai JAV vyriausybei išreiškė savo rūpimas klausimus, ji nekėlė lenkų kareivių Irake pasiaukojimą ir žūtis, o reikalavo liberalizuoti vizos režimą lenkams, vykstantiems į JAV, kad jie galėtų legaliai dirbti statybų ir patalpų valymo darbus, kuriuos dabar dirba nelegaliai. Lenkija, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, nemaža dalimi priklauso nuo šių darbininkų piniginių perlaidų; pavyzdžiui, kasmet į Albanija persiunčiama $600 milijonų ar daugiau. Šių darbininkų kriminalizavimas tik skatina nusikalstamą prekiavimą žmonėmis ir narkotikais, ir didina ŽIV/AIDS plitimą. Aišku, žymiai gilesnė ir sudėtingesnė problema yra nesiliaujanti valdžios ir verslo korupcija bei neatskaitomybė, kuri tik skatina šalies gyventojus vykti į užsienį.
Integracija į NATO ir Europos Sąjungą laikinai sutelkė Rytų Europos šalių vyriausybių dėmesį į reformas ir nuslopino vidinę trintį, susijusią su etninėmis ir politinėmis nesantaikomis. Europa ir Jungtinės Valstijos privalo būti pasiruošusios atžangai ir negali apsimesti, jog tai neįvyks. Rumunų žurnalistas Mirčea Toma, Bukarešte veikiančios organizacijos “Išsireiškimo laisvė”, komentuodamas televizijos žinių tarnybų sušvelnėjimą vyriausybės atžvilgiu, CPJ atstovams pasakė: “Visiems sakoma: užsičiaupkite, kol pateksime į NATO”.
Įstojimas į europines struktūras – tarsi atlyginimas už tai, kad atsiribota nuo komunistinės priespaudos – neturėtų sukurti sąlygų naujai, subtilesnei priespaudos formai, kuri trukdys žiniasklaidai ir visuomeninėms organizacijoms padėti spręsti savo šalių ekonomines ir socialines problemas. Ilgus dešimtmečius pilietinę visuomenę propagavę Vakarai privalo ir toliau finansiškai ir techniškai remti šias pastangas, nes jie suinteresuoti galutiniu rezultatu: stabiliomis ir pasiturinčiomis visuomenėmis.
Catherine A. Fitzpatrick yra ilgalaikė JAV žmogaus teisių aktyvistė, tyrusi pilietines visuomenes Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
