Steve James paskaita
“Kaip viskas vyksta” – įvadas į budizmą
Vilnius, 2000.

Budizmo tikslas – ugdyti sąmoningumą. Budizme mes pasirenkame įvairius informacijos kiekius ir patikriname juos savo gyvenime ar ta informacija yra teisinga. Mirdamas Buda pasakė keletą dalykų. Vienas iš jų buvo: “Galiu mirti laimingas. Nelaikiau Mokymų suspaudęs kumštyje – viską, ką galėjau duoti, jums daviau. Patikrinkite tai patys. Netikėkite tuo vien tik dėl to, kad aš esu buda.” Jeigu jūs tik tikite kažkuo, tai nelabai padeda, nes tikėjimas yra tik galvoje. Patirtis nėra sąvoka.

Galime pažiūrėti, kuo budizmas nėra. Jis nėra filosofija, nors pakankamai logiškas. Filosofijos knygą galite perskaityti, ji gali jums patikti, galite sutikti su joje išdėstytais požiūriais, padėti ją į lentyną ir apie ją pamiršti. Kiti žmonės galėtų pasakyti, kad budizmas yra kaip psichologija. Bet psichologijos tikslas yra kitoks. Psichologijos tikslas yra padėti žmonėms geriau funkcionuoti visuomenėje. Budizmas dirba su žmonėmis, kurie jau yra normaliame lygyje, ir padeda jiems funkcionuoti aukštesniame. Kiti žmonės sako, kad budizmas yra religija. Bet jeigu pasižiūrėtume į patį žodį “religija”, apie budizmą sužinotume dar daugiau. Žodį “religija” galime padalinti į “re” ir “ligare”. “Re” reiškia grįžti, o “ligare” – susijungti į kažkokią bendruomenę. Tą mes pastebime tikėjimo religijose, kur stengiamasi sugrįžti į tam tikrą būseną, kurioje galima būtų susijungti su dievu. O budistas žiūri į situaciją taip: jeigu kartą iškritai iš kažkokios būsenos, tai gali iš jos iškristi ir vėl. Laikinas tikslas didelių pastangų nėra vertas.

Budos paklausė: “ko tu mokai ir kodėl?”. Į klausimą “kodėl” Buda atsakė, jog visos būtybės trokšta laimės ir nori išvengti kentėjimų. Tai, ko Buda mokė, jis vadino Dharma – tai sanskrito žodis, kuriuo mes vadiname budistinius mokymus. Tibetietiškai tai skamba Čio, išvertus – “kaip viskas vyksta”. Jeigu mes suvokiame, kaip viskas vyksta, atitinkamai galvojam ir elgiamės.

Buda mokė šiaurės Indijoje prieš 2500 metų. Jis gimė karališkoje šeimoje, turėjo daugybę malonumų, bet pastebėjęs, kad pasaulyje vis dėlto yra kentėjimas, nuo kurio jo tėvai stengėsi princą atriboti, suvokė, kad kažką jam reikia atrasti, išsiaiškinti. Taigi jis paliko rūmus ir meditavo. Šešerius metus praleido darydamas asketines praktikas ir stengdamasis nuslopinti įspūdžius. Tuomet kūnas suvokia protą įvairiais pojūčiais. Nuslopinus įspūdžius protas irgi nusiramina ir tai veda į supratimą. šiose praktikose jam gerai sekėsi – visi buvę jo mokytojai tapo jo mokiniais, bet juo daugiau princas praktikavo, juo silpnesnis darėsi. Jis suprato, kad tai nėra atsakymas į jo klausimus. Prote sukaupė daugybę įvairių įspūdžių, bet vis dar nežinojo, koks yra pats protas. Atsisakęs tų praktikų pasuko link “viduriniojo kelio”, t.y. link kraštutinumų vengimo. Po ilgo atsiskyrimo Bodhagajoje jis pasiekė prašvitimą. Jis suprato, koks yra protas, ir galėjo matyti visa, kas prote vyksta. Kadangi pas jį atėjo skirtingi mokiniai, sekančius 45-erius metus Buda mokė trijų skirtingų budizmo lygių.

Pirmieji mokiniai buvo egoistai ir daugiausiai rūpinosi tik savimi, tad turėjo daug problemų. Buda mokė juos kaip išvengti problemų ir patirti gerų įspūdžių.

Budos mokymus galima būtų pavaizduoti trimis kolonomis. Pirmoji kolona – tai informacija. Tiems pirmiesiems (egoistams) skirti mokymai vadinami “Vinaja” ir juos sudaro įvairūs įžadai vienuoliams ir vienuolėms. Daugelis žmonių galvoja, kad budistai yra tik vienuoliai ir vienuolės, tačiau vienuolystė – tai tik būdas, kaip išvengti to, kas gali įaudrinti protą. Tokiose situacijose džiaugsmingi bei kitokie potyriai yra labai riboti. Vienuoliai turi 250 įžadų, pavyzdžiui vengti sekso, nevalgyti mėsos ar taisyklės kaip gyventi bendruomenėje. Pasižiūrėję į tuos vienuoliams skirtus mokymus galime paklausti savęs ar jie mums tinka, ar juose yra kažkokios vertės. O gal jie tik apribos mano patirtį? Pavyzdžiui, jeigu seksas yra problema, galite jo vengti, tačiau seksas taip pat gali duoti daug džiaugsmo kitiems. Tokiu atveju turėtumėte jį naudoti.

Kita mokymų kolona – meditacija, kuri prote sukuria daugiau erdvės. Klasikinis meditacijos galėtų būti kvėpavimo ties nosies galiuku stebėjimas, stengiantis išsiugdyti sąmoningumą. Jeigu taip seksime savo kvėpavimą, mes rasime tam tikrą būdą susijungti su erdve, subalansuoti energijas viduje ir išorėje.

Šių vienuoliams skirtų mokymų trečioji kolona nelabai skiriasi nuo informacijos kolonos ir yra apie tai, kas funkcionuoja, o kas ne. Tai informacija apie gerus ir blogus veiksmus bei apie rezultatus, kurie pasirodys. Iš tiesų ši kolona – tai įžadai ir pažadai, kuriuos duoda vienuoliai ir juos vertina labai rimtai.

Kitas lygis budizme buvo visiškai kitokiems žmonėms, kurių gyvenimas klostosi žymiai geriau. Jie atėjo pas Budą su kitokiais norais – kaip padėti kitiems. Buda jiems paaiškino apie išmintį ir užuojautą. Tai daugiausiai buvo tie žmonės, kurie funkcionavo visuomenėje, turėjo darbus. Jie buvo altruistai. Nors ir negalėjo būti vienuoliais, jie taip pat buvo budistai.

Informacijos kolona šiame lygyje teigia, kad erdvė yra tuštuma ir kad visi mūsų išgyvenimai neturi realaus pagrindo. Meditacijos skirtos tam, kad išsiugdytume motyvą. Kiekviena meditacija pradedama keturiomis pagrindinėmis mintimis, ugdančiomis mūsų motyvą. Pirmoji jų – apie retą galimybę, kad galime dirbti su savo protu ir naudotis Budos duotais mokymais, kad suvoktume koks yra mus supantis pasaulis. Antroji mintis yra apie visų mūsų išgyvenimų laikinumą. Tik protas yra nesibaigiantis. Šiame lygyje labai svarbi karma, t.y. ką pasėjame, tą ir pjauname. Ketvirtoji mintis yra apie tai, kad tikslas yra aukščiausias nesibaigiantis džiaugsmas ir kad tol, kol patys esame sumaištyje, nedaug galime padėti kitiems. Taigi, stengiamės prašvisti savo ir visų būtybių labui. Visų meditacijų pabaigoje stipriai trokštame, kad bet kokia iš meditacijos pasirodžiusi nauda augtų, būtų visiems prieinama ir vestų į proto pažinimą, t.y. vestų visus į nesibaigiančią laimę.

Trečiojoje (lygio išlaikymo) kolonoje svarbu tai, kad galėtume išlaikyti pasiektą lygį ir žingsnis po žingsnio ugdytumėmės išmintį. Tuo pat metu turime išvengti pykčio. Pyktis yra pakankamai bjauri emocija, pavojinga mūsų psichinei sveikatai. Pikti žmonės dažniausiai lieka vieniši. Atstumiami žmonės galiausiai iš tikrųjų pasitraukia. Pyktis sunaikina mūsų gerus įspūdžius. Kai kurios šiuolaikinės psichologijos mokyklos sako, kad žmogus savo pyktį turi išlieti. Budos mokymai sako, kad to daryti neverta. Suprantama, kad žmogus ir toliau pyks, bet pykdamas gali tylėti ir nesielgti taip, kaip diktuoja pyktis. Supykus, geriausiai šiek tiek pasėdėti ramiai ir stengtis stebėti šį sudėtingą jausmą, būti dideliu šunimi, kuriam nereikia loti, nors maži šuniukai visą laiką loja. Žmonės, kurie galvoja, kad budistai nepyksta, klaidingai gali manyti, kad budistai bijo jėgos. Budistas gali būti kareiviu, bet tuo pačiu nuspausdamas šautuvo gaiduką jis neturėtų pykti ir neturėtų tuo džiaugtis.

Budistai turi galimybę elgtis tinkamai. Jeigu reikia veikti stipriai ir galingai, taip ir elgiamės, tačiau be pykčio. Šiam lygiui būdingas bodisatvos pažadas, kuris yra tam tikras ego išnaudojimas. Tapę budistais žmonės gali galvoti: “iki šiol man sekėsi, o dabar dar esu ir dvasingas.” Tačiau jeigu jie medituoja, ateina į tokią budistinę grupę kaip Vilniuje, vietoj mėsos ir salotų turi tenkintis duona ir bulvėmis. Ką aš turiu omenyje? Išvengiame didelių dramų ir galvojimo, kad: “aš esu nuostabiausias arba blogiausias”. Turime stabilizuoti savo būseną, nes mus supantys žmonės, mūsų draugai nepriima tokių kvailų žaidimų. Po tam tikro laiko ateinate pas savo mokytoją ir jums gali atrodyti, kad sunkumų padaugėjo, bet iš tikrųjų tie ego žaidimai buvo visada, tik dabar juos geriau pastebime.

Šia prasme labai gerai veikia bodisatvos pažadas, kur sakoma, kad iki pat prašvitimo pakeliui dirbsime visų labui. Ego į tai pasižiūri ir sako: “dabar tai jie pamatys!” ir jis imasi darbo. Kada kiekvieną kartą ego save pagiria už gerai atliktą darbą, pamatome, kiek daug visko dar reikia padaryti. Tai priverčia ego bėgioti ratu. Mahamudros arba Didžiojo Antspaudo mokymai apie reiškinių prigimtį tokias koncepcijas sudaužo į šipulius.

Pirmiausiai pasirodo išsilaisvinimas, kada dingsta visi kliudantys jausmai. Galiausiai ateiname iki prašvitimo, kuomet visi sustabarėję požiūriai, kvaili įpročiai ištirpsta. Mokymai veikia kaip chirurgas, t.y. pašalina blogumus, nors naudojasi peiliu ir kurį laiką gali skaudėti.

Buda sulaukė ir trečio tipo žmonių. Šie mokymai žinomi kaip Deimantinis Kelias. Kai kurios šių mokymų dalys pateko į Korėją, Japoniją, bet pilnumoje – tik į Tibetą. Tai dar nereiškia, kad japonų budistai negali prašvisti, bet jie turi mažiau metodų. Buda mokė 45-erius metus ir visi jo mokymai buvo surašyti į 108 storas knygas. Artimiausi jo mokiniai parašė dar 256 knygas su komentarais. Kita vertus, jeigu jums skauda gerklę, jūs einate į didelę vaistinę ir pasirenkate vaistus nuo gerklės – visų vaistų gerti nebūtina.

Tikriausiai girdėjote, kad budizme egzistuoja kančios sąvoka. Tačiau tam, kad vystytis, visiškai nebūtina kentėti. Šis žodis naudojamas skirtinguose mokymuose tam, kad galėtume palyginti įprastus išgyvenimus gyvenime su prašvitimo patirtimi. Palygindami galime suvokti, kas tai yra kentėjimas. Tas kontrastas yra labai svarbus. Jis nurodo galimybę vystytis.

Meditacijos šiame lygyje veikia taip, kad galėtume išgyventi proto prigimtį. Deimantinis Kelias savyje talpina ankstesnius minėtus lygius. Meditacija leidžia dirbti su skirtingomis proto savybėmis. Protas sugeba kažką daryti – tai atsispindi darbe su energijomis (“metodų kelias”). Klasikinis pavyzdys yra šešios Naropos jogos, kur dirbama su šviesa, energija ir garsu. Viena iš šių meditacijų yra Phova (“sąmoningas mirimas”), kurios moko Lama Ole. Kita meditacija ugdo vidinį karštį, dar kita moko kontroliuoti savo sapnus ir kasdieninį gyvenimą matyti kaip sapną.

Kitas metodas dirbti su protu yra “sąmoningumo kelias”. Čia kaip nepurtomas kavos puodelis pradeda viską aiškiai atspindėti, taip ir nurimusiame prote pasirodo aiškus vaizdas. Nuramindami protą jame susikuriame daugiau erdvės.

Trečiasis kelias sujungia ankstesnius du minėtus, ir jame dirbame susitapatindami. Šios meditacijos vadinamos Guru Joga. Tai mūsų dažniausiai naudojami metodai. Jeigu sugebame Lamą arba mokytoją matyti kaip Budą ir visuose lygiuose susitapatiname su juo, tada šuolis nuo asmeninių išgyvenimų iki budos išgyvenimų yra greitesnis. Tam, kad išlaikytume tokį lygį, turime turėti aukščiausią požiūrį, kad kiekviena būtybė turi budos prigimtį ir kad viskas yra fantastiška jau vien tik dėl to, kad gali vykti. Tai yra svarbiau už tai, kas įvyko ar dar tik įvyks. Tokiu būdu visi išgyvenimai gali būti labai žavūs ir turtingi.

Taigi tie trys lygiai: kelias egoistams, altruistams ir tiems, kurie susitapatina su buda, o taip pat trys kolonos: informacija, kurią patikriname, užduodame klausimus, meditacija ir pasiekto lygio išlaikymas. Tokio namo stogas yra Mahamudra arba Didysis Antspaudas, turintis keturis lygius. Pirmuosius du galime suvokti gana lengvai. Pirmąjį galime pavadinti: “protas ilsisi ten, kur ir užpakalis”. Daugumos žmonių protas klajoja kažkur toli. Pirmasis lygis yra tarsi leisti laiką puikiame name su mergina ar vaikinu, kada šaldytuvas pilnas skanaus maisto – nereikia niekur eiti. Antrasis lygis yra “nedirbtinumas”, kada nustojame žaisti svetimus žaidimus. Trečiąjį lygį vadiname “vienu skoniu”, kurį galite patirti iššokę iš lėktuvo. Tai intensyvaus džiaugsmo būsena. Šiame lygyje viskas yra vieno skonio. Pernai mes su Ole šokome su parašiutais ir viskas buvo būtent taip, kaip sakiau. Kaip galima tai pajausti kitais būdais? Pavyzdžiui, geriausiomis mylėjimosi akimirkomis arba vairuojant greitą automobilį ar motociklą. Žmogus tiesiog būna toje akimirkoje – neskirstydamas, bet mėgaudamasis akimirkos turtingumu. Ir ketvirtas lygis juokingai vadinamas “nemeditacija”. Tai nereiškia, kad tada sėdime priešais televizorių visą dieną perjunginėdami kanalus ir valgome traškučius, retkarčiais kartodami OM. Tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo tarp meditacijos ir nemeditacijos. Daugiau nėra jokių pastangų – tikslas pasiektas.

Jeigu norime iš taško A nuvykti į tašką B, galime naudotis skirtingais budizmo lygiais:

1. galime eiti (pasisėmę žinių iš knygų ir remdamiesi sveiku protu),
2. galime susirasti gerą automobilį ir jeigu kelyje nebus per daug kliūčių, važiuoti iš A į B,
3. jeigu norime labai greitai nuvykti, geriausiai skristi. Tikrai neskrendate malūnsparniu ar lėktuvu, jeigu jums niekas neparodė kaip tai daryti. Tai panašu į kalbos mokymąsi – jos neišmoksite iš knygos. Kalbos galite išmokti tik iš tų, kurie ta kalba jau šneka. Šiame lygyje reikalingas mokytojas. Tik ne kaip žmogus, kuris nurodinėtų ką daryti, bet kaip tas, kuris parodytų jums proto savybes, su kuriuo jūs galėtumėte susitapatinti. Matydami jo sugebėjimus atpažįstate patys save.

Tai buvo Budos mokymų santrauka. Galbūt kai kurie žmonės norėtų tapti budistais. Jeigu tuo domitės, verta žinoti keletas dalykų. Lama Ole pasakojo istoriją, kad žmonės prieina prie jo ir klausia, ar jiems verta būti budistais. Tada Ole paklausia keletą bendrų klausimų, pvz.kur jūs dirbate. Jeigu atsakysite, kad darbas – tai per didelės problemos , kad aš nekenčiu savo boso ir dėl to palikau savo darbą, arba paklausęs apie šeimą sužino, kad turite problemų su tėvais bei mergina ar vaikinu, tada turbūt jums dar ne laikas būti budistu. Pirmiausiai, mes turime funkcionuoti gyvenime. Tai nereiškia, kad iki tampant budistu viskas turi būti idealu, bet tam reikalinga tam tikra branda. Ole taip pat sako, kad jūsų protas yra kaip erdvė ir pilnas džiaugsmo, ir klausia kaip mums tai patinka. Jeigu jūsų atsakymas yra: “turbūt ne.. aš nesu tikras..”, tada tikriausiai neverta to pradėti. Tačiau jeigu tai parodo žmonėms naujas galimybes ir jie pasitiki, kad tai yra pasiekiama, tuomet tai yra puiki galimybė startuoti.

Klausimas iš salės: Girdėjau, kad iš Tibeto dažnai žmonės grįžta ne visai sveiko proto..

Atsakymas: Ar jie nebuvo truputį keisti prieš išvažiuojant? (juokas salėje) Budizmas nesako žmonėms ką daryti. Jis duoda patarimus ir palieka laisvę tais pasitarimais pasinaudoti. Žmonės neteisingai suvokia budizmo mokymus – jie važiuoja į Tibetą, pažiūri į kultūrą ir analizuoja tai iš savo pozicijų. Anksčiau žmonės galvodavo, kad Tibeto budizmas – tai darbas su galingai atrodančiais demonais. Jie tokie stiprūs, kad norėtumėte juos turėti savo kompanijoje kai pasirodo sudėtingos situacijos. Žmonės nesuvokdavo tų formų ir ieškodavo jose dievų ir velnių. Taikiosios budų formos atrodydavo kaip dievai, o saugotojų formos – kaip velniai. Aš nežinau, ką krikščioniai galvodavo apie formas susijungime.

Taip pat neteisingai buvo suprantama sekso vieta budizme. Jeigu jūs norite dirbti su protu taip, kaip tai daro vienuoliai, jeigu jūs norite išnaudoti savo laiką būtent tokiu būdu, tokiu atveju turėti vaikų nėra labai praktiška. Tai reikalauja daug laiko ir energijos, todėl vienuoliams patariama to vengti. Viduramžių Tibete nebuvo jokių kontracepcinių priemonių ir todėl jie sekso turėjo vengti. Taip daugelis žmonių Tibeto budizmą suprasdavo klaidingai. Mums reikalingas mokytojas, kuris tai supranta, patyrė, koks yra tikslas ir mums tai paaiškintų, kad mes galėtume tai patikrinti.

Kalbėdami apie protą ir mintis turime paminėti tokią analogiją. Jeigu protas yra veidrodis, tai mūsų mintys yra paveikslėliai tame veidrodyje. Kai mes žiūrime į paveikslėlius veidrodyje, viskas atrodo labai tikra ir pastovu, todėl atitinkamai ir elgiamės. Mintis laikome labai tikromis, nepriklausomai nuo to, kad jų nebuvo prieš 10 minučių ir neliks po 20-ies. Mes mintis sustipriname ir elgiamės pagal jas. Jeigu veikiame įtakojami blogų minčių, rezultatai, kaip galite atspėti, nebus džiuginantys.

Kad išmokti skristi link prašvitimo, kaip jau minėjau, reikalingas mokytojas, ir jį reikia rinktis labai atidžiai. Budizmo mokytojas Lama Ole yra tas, kuris gali atlikti tokį darbą. Jis prašo žmonių visuomet mokytoją tikrinti, duoda bendrų patarimų, kaip ieškoti mokytojo. Jis sako, kad jeigu jūs iš mokytojo nepirktumėte padėvėto automobilio ar nenorėtumėte, kad jis būtų jūsų kaimynas, tuomet nepriimkite mokymų iš jo. Jeigu jums patinka mokytojo savybės ir norėtumėte tas savybes įgyti per ateinančius penkerius ar dešimtį metų, tai galbūt jis yra tinkamas būti jūsų mokytoju. Ar mokytojas daro tai, ką sako? Ar jis džiaugsmingas? Ar jis bebaimis ir pilnas užuojautos? Ar mokytojas gerai išmano mokymus? Ar jis palaiko gerą ryšį su savo mokytoju?

Pastaruosius 950 metų Tibeto budizme informacija būdavo perduodama iš mokytojo mokiniui. Maždaug nuo XIV amžiaus prasidėjo Karmapų linija, kurie nuo tada yra Karma Kagyu tradicijos pamatas. Šis perdavimas vyko per Karmapas iki pat 16-ojo Karmapos, kurio pagrindinė užduotis buvo Karma Kagyu budizmą išnešti iš Tibeto, jį saugoti ir galiausiai perduoti kitiems. 1959-aisiais jis išvyko iš Tibeto į šiaurės Indiją, Sikimą. Šešiasdešimtųjų pabaigoje Ole Nydahlas su žmona Hannah keliavo po Nepalą, kur sutiko Karmapą. Jie artimai susidraugavo ir tapo jo pirmaisiais mokiniais vakariečiais. Ole su Hannah mokėsi būdami šalia Karmapos ir vėliau Karmapa jų paprašė mokyti budizmo vakaruose, ką jie ir padarė įkurdami 300 meditacinių centrų visose Europos šalyse, Amerikoje ir Australijoje. Karmapa jų prašė, kad budizmas niekuomet netaptų bažnyčia, kad jis pagyvintų gyvenimą ir būtų naudingas žmonėms. Būtent tą darbą Lama Ole ir Hannah dabar ir atlieka. Vilniuje ir Šiauliuose yra tokios meditacinės grupės.

Jeigu kas nors nori pradėti praktikuoti, svarbu suprasti prieglobstį ir karmą. Budistinis prieglobstis – tai proto nukreipimas link to, kas atneša nesibaigiančią laimę, kadangi dauguma mūsų priima prieglobstį kiekvieną dieną reiškiniuose, kurie yra laikini: naujame automobilyje ar merginoje, naujame darbe arba atostogose. Galvojame, kad tai gavę būsime laimingi. Bet niekas iš šių daiktų ar reiškinių nėra laimingas pats iš savęs. Budizme turime galimybę eiti link to, kas atneša nesibaigiančią laimę. Esmė ne gražių paveikslėlių dėliojime veidrodyje, bet pats veidrodis. Tarsi patys tampame kino teatro savininku – nėra taip jau svarbu, kokį filmą rodo – svarbu kad veiktų projektorius ir ekrane nebūtų skylių.

Budizme mes priimame prieglobstį tiksle, parodytame Budos, metoduose, kurie mus ten veda, drauguose kelyje. Deimantinio Kelio budizme taip pat priimame prieglobstį Lamoje, žmoguje, kuriuo pasitikime, kuris gali mums parodyti mūsų proto savybes, sukelia mumyse atsivėrimą ir vedą į didžiausią išsivystymą. Mokytojas taip pat parodo metodus ir rūpinasi mumis kaip saugotojas nebūtinai į bet kurį klausimą visuomet sakydamas tik “taip”, bet galvodamas apie mūsų ilgalaikį vystymąsi vietoje to, kad galvotų apie trumpai trunkančią laimę.

Turime suprasti, kad viskas, kas vyksta dabar su mumis, yra mūsų praeities veiksmų rezultatas. Ši informacija mums duoda keletą pasirinkimų: galime liūdėti dėl mūsų prastų veiksmų arba galime galvoti, kad esame laisvi, galime galvoti ir daryti tokius dalykus, kurie ateityje duos gerus rezultatus.

Views All Time
Views All Time
5177
Views Today
Views Today
1
0 0