Kovo viduryje marijonas kun. Vaclovas Aliulis atšventė 85-erių metų sukaktį. Šis nenuilstantis kunigas apie savo nueitą gyvenimo ir tikėjimo kelią maloniai sutiko papasakoti „Bernardinai.lt“ skaitytojams.

Viešpaties kvietimas yra labai asmeniškas ir kiekvienam skirtingas, subtilus. Koks buvo Jūsų pašaukimo kelias? Kaip Viešpats Jus kvietė ir kaip Jūs atsiliepėte, kaip išgyvenote?

Augau ne tik kad religingoje, bet ir pamaldžioje šeimoje. Tėvulis buvo laidotuvių giedotojas, mamutė jauna irgi giedojo chore. Namuose sekmadienių rytais buvo giedamos Marijos valandos, per gavėnią – Graudūs verksmai, gegužę – atliekamos gegužinės pamaldos.

Mes užaugom aštuoniese, aš – pats jauniausias. Buvom penki bernaiciai ir trys mergaitės. Užaugom tarp Alytaus ir Simno, Krekštėnų kaime. Pamenu, vieną sekmadienį, kai dar Santaikoje bažnyčios nebuvo, tėveliai su vyresniaisiais išvažiavo Krokialaukin, o mažieji buvome palikti namuose. Aš buvau kokių septynerių metukų. Grįžta tėveliai iš bažnyčios, o sesuo, prižiūrėjusi mane, ir sako, kad Vaciukas dzykavojo. Tada mamutė pasodzina mani an pečiaus krašto ir liepia šventų rožinį kalbėc. Prededu, o tėvulis prie stalo gieda, aš maišaus, maišaus, verkc predėjau. Tadu mamutė sudraudė: „Tėvuli, nustok – vaikas ražančiaus kalbėc negali“.

Nors šeimoje kunigai buvo labai gerbiami, niekas manęs nespaudė, kad eičiau jųjų pusėn. Dešimčia metų vyresnis brolis mokėsi gimnazijoje, gal buvo tikėtasi kunigo iš jo, bet jis tapo girininku. Po Pirmosios komunijos, būdamas dešimties, pradėjau patarnauti šv. Mišioms Santaikoje, vos prieš porą metų susikūrusioje parapijoje. Buvome pirmoji šios bažnytėlės Pirmosios komunijos ir išpažinties laida.

Pirmoji mano specialybė – žąsiaganys. „Metų“ žurnalas 1992 m. išspausdino Gražinos Ramoškaitės-Gedienės pasikalbėjimą su manimi, pavadintą „Vieno žąsiaganio istorija“. Patiko man tas pavadinimas, bet ganiau ir karves, avis, kiaules. Paskui parūpo ganyti dūšeles. Turėdamas dešimt metų, ganydamas pievose karvutes bei aveles, skaičiau šv. Ignaco Lojolos gyvenimą. Tas Ispanijos karininkas, sužeistas ir gydamas, perskaitęs visus riterių romanus, kiek pilyje jų buvo, iš neturėjimo ką veikti ėmė skaityti šventųjų gyvenimus. Nors ne iš karto, bet po ilgesnio laiko suprato, koks skirtumas tarp riterių ir šventųjų: skaito riterių romanus – labai įdomu, traukia, bet padeda – ir nyku, o skaito šventųjų gyvenimus – gražu, nors  atrodo  tolima, bet padeda, ir kažkas gera sielai lieka. Randu, kaip tas narsuolis sau tarė: „Ignacai, kvailas buvai: tarnavai žemės karaliui, eik tarnauti dangaus karaliui“. Na, ir man taip kažkas pakuždėjo „Vaciuli, nebūk durnas, aik tarnauc dangaus karaliu…“. Dar po poros metų man pakvipo saleziečiai, šv. Jono Bosko kongregacija. Būtų reikėję važiuoti į Italiją, tai tėvulis pagudravo: nusivežė  Marijampolėn parodzyc, kų ir Lietuvoj galėtau pas vienuolius mokycis – pas marijonus, tenai ir pasukau. Taip besimokydamas baigiau gimnaziją, seminariją. Būdamas dvidešimt trejų metų gavau kunigystės šventimus. 1944 metų birželio 13 dieną, per šventą Antaną, Santaikoje atšvenčiau primicijas, o liepos 13 išstumdama vokiečius įsiveržė į Vilnių Raudonoji Armija. 

Esate raidės ir rašto žmogus, daug širdžių prakalbinate užrašytu žodžiu. Visam tam reikia pastangų ir kantrybės. Kas Jūsų didieji mokytojai?

Visą laiką turėjau puikius mokytojus. Patys pirmieji buvo sesuo ir brolis. Penketu metų vyresnė sesutė Monika išmokė mane skaityti, rašyti ir  truputį skaičiuoti, ir mokytoja Adelė Bugailiškytė iš karto priėmė į Varnagirių pradžios mokyklos antrą skyrių. Baigęs pradžios mokyklą, pradėjau ruoštis į Alytaus gimnaziją. Jos pirmą klasę 1932 metų vasarą išėjau laukuose, ganydamas kiaules. Brolis Vladas buvo baigęs šešias klases ir mane mokė. Mokiausi rašyti vokiškai gotikine rašyba namuose, o gamtos, literatūros, istorijos vadovėlius nešdavausi į laukus. Neblogai išlaikiau egzaminus į antrą klasę, tik tikybą prastai – neturėjau Senojo Testamento šventosios istorijos vadovėlio. „Bladukas“ (Vladelis) turėjo literatūrinių polinkių, per atostogas man pasakodavo, ką mokęsis istorijos ir literatūros, taip pat apie sportą ir kiną, tad buvau daugiau apsišvietęs už savo mokslo draugus, pastūmėtas į literatūrą.

Katekizmo pagrindus gavau besiruošdamas Pirmosios išpažinties ir komunijos. Kai ruošėmės Pirmajai išpažinčiai, Santaikos bažnytėlė dar buvo tik statoma, tai vargonininkas Bronius Špakauskas mokė mus pasiturinčio ūkininko Adomavičiaus sode. Kitą vasarą ruošiantis Pirmajai komunijai, jau buvo bažnytėlė pašventinta, bet be lubų, stogas – skardinis, tai būdavo oi kaip karšta, ir man baisiai įsiskaudėdavo galvą. Tik visai neseniai, atrodo, būsiu įminęs mįslę, kodėl vaikystėje keletą vasarų taip skaudėdavo galvą, o paskui skausmas pasitraukė ir jo nebeliko. Matyt, smegenys greičiau augo negu smegeninė, ir vasarą labiau smegenys plėtėsi nei kaukolė, – ji tad spaudė ir skaudino.

Besiruošiant į gimnaziją kartą atvažiavo mano sesutė „Valerkutė“ (Valerija), penkiolika metų už mane vyresnė, buvusi mano kūdikystės nešiotė. Ta geroji sesutė pradeda drausti nuo mokslų, sako: „Vaikas silpnas, kai predės mokycis, visai liks be sveikatos“. Jau kap aš duosiu verkc, jau kap aš duosiu verkc, kad nei nežnau, ar dar kadu gyvenimi tep būsiu verkis… Buvo gi sprendžiama visa, visa mano ateitis: ir kunigystė, ir redaktorystė, ir visa kita. Ašaros nugalėjo abejones, o po metų baigėsi ir galvos skausmai.

Mokytis visada gerai sekėsi. Nebuvau genijus, dirbti reikėjo, bet, kas užduota, ne sykį man su mažiau vargo pavykdavo išmokti negu daugumui draugų. Aišku, Dievo dovana, ne mano nuopelnas.

Santaikos bažnyčioje susitikdavau du klierikus. Vienas buvo Stasys Račkauskas iš Balkūnų kaimo – tylus toks, ramus. 1933 metais priimdamas Sutvirtinimo sakramentą paprašiau jo, kad būtų Sutvirtinimo globėju. Vėliau jis klebonavo Suvalkų Kalvarijoje, Liškiavoje ir mirė prieš keliolika metų. Kitas – Ladas Tulaba, vėliau – garsusis Romos prelatas, šv. Kazimiero kolegijos kūrėjas ir ilgametis vadovas. Jo prisibijojau, smarkus buvo, rodėsi griežtas.

Po antros klasės pasiryžau iš Alytaus pereiti į Marijampolės marijonų gimnaziją, reikėjo išeiti lotynų kalbos vienerių mokslo metų kursą. Kas padės, jei ne klierikai. Būčiau prašęs klieriko Stasiuko, bet kad toli gyveno, o „Tolubukas“ – čia pat, už puskilometrio. Paprašiau, jis sutiko ir maloniai, be jokių griežtumų, per šešias savaites išėjome Jokanto vadovėlio 107 paragrafus. Paskui priskynęs nuo savo vyšnaitės nunešiau kraitelę vyšnių ir taip atsilyginau savo korepetitoriui, būsimajam Šventojo Rašto mokslų daktarui.

Marijonų gimnazija buvo klasikinė, galima sakyti, filologinė. Aštuoneri metai – vokiečių kalbos, septyneri – lotynų, šešeri – senovės graikų, ketveri – prancūzų. Rimtą filologinį ir filosofinį pasikaustymą gavę, jos absolventai turėdavo tvirtą pagrindą ne tik humanitarinėms, bet ir tiksliųjų mokslų studijoms. 

Gimnazijoje turėjau puikius mokytojus, dar ir šiandien juos myliu. Klasikinių kalbų – kun Julijonas Kazakas MIC ir Jonas Bazilevičius, lituanistai Vincas Ramanauskas – rašytojas Ramonas ir Jonas Stoskeliūnas, germanistas Jonas Kavaliūnas (tebegyvas JAV), prancūzų k. – Antanas Kučinskas ir Jonas Kazlauskas, matematikos – Antanas Kriukelis, direktoriai – marijonai kunigai profesoriai Jonas Totoraitis ir Juozas Grigaitis, kapelionai – taip pat marijonai Klemensas Kačergius ir Jonas Sakevičius (tebegyvas JAV).

Sulaukęs penkiolikos metų jau galėjau stoti į Marijonų naujokyną. Teko padaryti mokymosi pertrauką, o grįžęs radau naują gimnazijos direktorių J. Grigaitį ir penkis naujus, jaunus mokytojus: keturis Jonus ir vieną Antaną (jau vardijau).

Iš mūsų gimnazijos išėjo nemažai iškilių asmenybių. Pavyzdžiui, vyskupo Jono Borutos tėvas baigė gimnaziją tais pačiais metais, kai aš pradėjau. Baigė ją ir 1967 m. miręs Europos lietuvių vyskupas Pranas Brazys – marijonas, labai šviesi asmenybė. Šią gimnaziją baigė daug kunigų (Pranas Račiūnas, partizanų kapelionas Justinas Lelešius ir kt.), keli rašytojai, redaktoriai, gydytojai, ūkiniai darbuotojai.

Seminarijoje kūrybingumą ypač žadino profesoriai saleziečiai: Jonas Petraitis, rektorius, ir Juozas Gustas, nuoseklumą ir atkaklumą ugdė minėtasis marijonas J. Grigaitis.

1944 metais gavau šventimus anksčiau už kurso draugus pagal marijonišką blatą, kadangi vienuoliai po amžinųjų įžadų galėjo gauti leidimą būti šventinami ne po ketvirtų, o po trečių teologijos studijų metų.

Seminarijoje turėjau nemažai bičiulių. Man patiko, kad mokėmės kartu su vyskupijų klierikais. Jau tada draugai sakė: „Gerai, Vaciau, griaukim tą nelemtą sieną tarp vienuolijų ir vyskupijų klierikų“. Kai nėra sienų – esama draugų. Vienas artimiausių draugų buvo prieš keletą metų miręs Panevėžio vyskupijos kunigas Laimingas Feliksas Blynas, giesmininkas, tvirtas žmogus, ištikimas Bažnyčiai ir draugams. Dar – suolo draugas kun. Česlovas Auglys, taip pat buvęs marijonas, darbavęsis Amerikoje, jau miręs. Tarp artimųjų bičiulių negaliu nepaminėti kun. Jono Paliūko MIC. Tai Liturginio maldyno pirmojo leidinio sudarytojas, ugninga siela. Sutariau su vyresniais vienu kursu kapucinais Adomu Milašiumi ir Stanislovu Dobrovolskiu, su kukliuoju Vincuku Sladkevičiumi, su būsimuoju marijonu Prosperu Bubniu, kuris vėliau gavo dešimt metų kalėti už tai, kad neišdavė jį aplankiusių partizanų, paskui dar metus už vaikų katechizavimą. Apskritai, kursas prieš mus buvo labai stiprus ir turėjo daug ryškių asmenybių.

Vienuolyne vadovus turėjau stiprius, kartu ir labai žmoniškus. Turėjome tėvą Pijų Andziulį, pamokslininką ir misionierių. 1939 metų vasarą marijonai klierikai ir moksleiviai atostogavome Žemaičių Kalvarijoje. Ten vienuolynui, kadaise buvusiam dominikonų, priklausė nemažas ūkis. Vienuolyno vyresnysis kun. Andziulis šaukė mus talkon javų vežti: „Ale, broleliai, darbo marios…“. Netrukus išleidome tą baltaplaukį tėvą Pijų Romon į generalinę kapitulą. Atsisveikindami prašome: „Tėveli, parvežkit gerą provincijolą!“. Sugrįžta, ogi jis pats provincijolas. Tikrai puikus vadovas neramiems karo laikams buvo – drąsus, ryžtingas, nebijantis atsakomybės. Dažnai grįžtu mintimis prie minėtojo Juozo Grigaičio. Tas stiprus ir nuoširdus žmogus su buvusiais savo studentais bendraudavo kaip su bičiuliais. Buvo godus viskam, kas nauja teologijoje ir biblistikoje. Išties turėjau  nuostabius mokytojus. Vienuolyne mus ugdė pal. Jurgio Matulaičio mokiniai ir jo mokinių mokiniai. Naujokų magistras kun. Justinas Novickas buvo vienas pirmųjų davusių įžadus Matulaičio atnaujintoje vienuolijoje. Jurgio Matulaičio užsidegimas su jo gimimu dangui nenugeso.

Jūs daug kalbate apie marijonų vienuolyną bei bičiulius marijonus. Kas patraukė jus prie šio vienuolyno?

Vos įstojus pas marijonus, mane apgaubė jaukumo, draugiškumo įspūdis. Nesijautė jokio skirtumo tarp moksleivių ir broliukų – daržininkų, stalių, spaustuvės ar virtuvės darbininkų. Kunigai marijonai traukė veržlumu, visi marijonai paprastumu. Atrodė, kad tėvai jėzuitai buvo laikomi skirti labiau aukštuomenei, o marijonai – vidurinei visuomenės klasei.

Ypatingą jaukumą sudarė Marijos garbinimas, suvokimas, kad Dievo Motina visada globoja. Labai aiškiai Marijos globą išgyvenau ankstyvoj jaunystėj, gal iki septyniolikos metų, vėliau pasitikėjimas Gailestingumo Motina buvo labiau protinis apsisprendimas ir įsitikinimas. Žinoma, palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybė ir jo iššūkiai galingai traukė.

Apie ką svajojote būdamas jaunas, ar išsipildė Jūsų lūkesčiai?

Svajojau apie gražią, dorą ir šventą Lietuvą ir vis teko sielotis, kad ji buvo tempiama tolyn nuo šio idealo. Jaunystėje nemaža turėjau gal įgimtos melancholijos (pagal mamutę). Galiausiai vis dėlto nusvėrė optimizmas. Trečiam ar ketvirtam seminarijos kurse perskaičiau vokišką knygą apie Pranciškaus Salezo dvasingumą „ Frohe Gottesliebe“ (Džiugi Dievo meilė). Ji man prašviesino akis, išlaisvino iš nuolatinio prisibijojimo – parodė šviesų ir džiugų Dievo pasaulį.

Taigi turėjau svajonę apie ištvermingą, atsparią ir dorą Lietuvą. Kad galėtume gėrėtis savo tauta ir būti pasaulio gėle. Na, turėjome stiprų tautinį ugdymą, pradėtą nuo pat mažiausių metų. Be Vilniaus tada buvom, patriotizmu gyvenom, šūkis „mes be Vilniaus nenurimsim“ atspindėjo mūsų dvasią. Ir pirmasis vaidinimas pradžios mokykloje, kuriame vaidinau, baigėsi daina „ Į Vilnių, į Vilnių, tą mylimą šalį…“

Asmeniniai lūkesčiai išsipildė su kaupu, nors kitaip, negu svajota, bet visuomeniniai, bažnytiniai – toli gražu ne.

Kalbate apie ypatingą meilę Vilniui – gailestingumo sostinei, bažnyčių, bokštų ir varpų miestui. Tikriausiai pamenate laikus, kai Vilnių buvo ištikusi neganda, pažymėta skaudžiu bažnyčių ir vienuolynų uždarymu. Koks tai laikas ir kaip jį atlaikėte?

Patekau į Vilnių 1948 m. vasarą, per patį bažnyčių ir vienuolynų uždarinėjimo įkarštį. Iš viso esu patyręs keturis marijonų vienuolynų išsklaidymus: Marijampolėje – 1940 ir 1948 m., Kaune – 1941, Vilniuj – 1949. Mūsų gausų būrį Marijampolėje išsklaidė 1948-aisiais. Leido vietoje pasilikti 3-4 kunigams prie parapijos ir du kunigus atkelti į Vilnių. Girdėjau, kad griežtasis Religinių kultų tarybos įgaliotinis Bronius Leonas-Pušinis pasakęs: „Reikia sustiprinti Vilniaus bažnyčiose lietuviškumą“. Bažnyčios jis nuoširdžiai nekentė (kaip ir Antanas Sniečkus), bet tautinio jausmo, sako, turėjęs. Buvo ketinta palikti šiokį tokį parodomąjį marijonų vienuolyną Vilniuje prie šv. Ignoto bažnyčios.

1948 metų liepos 22 dieną vienu mostu krito keturios bažnyčios: Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, Šv. Jurgio, Šv. Jokūbo. Tuo metu valdžia spyrė sudaryti ir registruoti bažnyčių valdymo komitetus – „dvidešimtukus“. Norėta padaryti kunigus tik sakramentų teikėjais, o kad visus parapijos reikalus tvarkytų tie komitetai. Kai dvasininkija spyriavosi, įgaliotinis Pušinis susišaukė Vilniaus bažnyčių klebonus ir pagrasė uždarysiąs kokias keturias bažnyčias, jei nesudarys „dvidešimtukų“, o kai pradėjo juos sudarinėti – uždarė ne keturias, o keturiolika. Tų bažnyčių komitetų sąrašų nepriimdavo, paskui aiškino, jog jų nėra gavę. Tikra bolševikų taktika. Vis dėlto „dvidešimtukai“ netapo aklais valdžios įrankiais, dažniausiai gindavo bažnyčią ir kunigus.

Sužinojome, kad marijonams paliks Šv. Ignoto bažnyčią, tačiau uždarys netoliese didžiulę ir labai gražią Šventosios Dvasios bažnyčią. Tuomet mūsų vyresnysis kunigas Norbertas Skurkis kartu su vyskupijos valdytoju kun. Edmundu Basiu (paskirtu arkivyskupo Mečislovo Reinio prieš suimant) ir Šventosios Dvasios bažnyčios klebonu kun. Juozapu Vaičiūnu imasi prašyti valdžią, kad verčiau uždarytų ir paimtų civiliniams reikalams Šv. Ignoto bažnyčią, kuri tuščia (dar carų laikais suniokota), o marijonams leistų perimti Šventosios Dvasios bažnyčią su aštuoniolika altorių, kurie valdžiai kaip kaladė  kojų. Valdžia sutiko ir rugsėjo 1 d. Šv. Ignoto bažnyčią uždarė.

Minėtasis arkivyskupijos valdytojas paskyrė kun. Vaičiūną Aušros Vartų (Šv. Teresės), kun. Skurkį Šv. Mikalojaus bažn. klebonu, o mane Šventosios Dvasios bažnyčios administratoriumi, kadangi ši bažnyčia buvo dvikalbė ir aš jau truputį graibiausi lenkiškai. Mūsų provincijolas atkėlė iš Ukmergės kun. Vincentą Gergelį, puikiai kalbantį lenkiškai (baigęs Seinų kunigų seminariją 1905 m.), buvusį mano lotynų kalbos mokytoją  Marijampolėje. Jis parašydavo skelbimus, o aš perskaitydavau, su interesantais susikalbėdavau, gyvavome.

Kadangi šalia universitetas, o Šv. Jonų bažnyčia uždaryta, tai studentija suplūdo pas mus. Šito valdžiukė negalėjo ilgai pakęsti. 1949 metų gegužę trenkia visus marijonus iš Vilniaus. Dingstis: neteisėta religinė propaganda. Mat kažkurioj mokykloj pagavo mokinuką su religinio turinio knygele, atspausdinta rašomąja mašinėle. Apkaltinti marijonai. (Iš tiesų tai buvo mūsiškio kunigo P. Račiūno knygelė, bet panevėžiečio – ne vilniečio ir mes nieko apie tai nežinojome). Pamenu, pakvietė mus tada pas įgaliotinį, tas grūmoja, valdytojas mėgina užstoti, tai drg. Pušinis klausia valdytoją, ar galįs garantuoti, kad Vilniuje daugiau tokie dalykai nepasikartos. „Už šituos kunigus galiu, bet negaliu garantuoti už visą Lietuvą“ – atsakė kun. E. Basys. Na, kitą dieną šaukia mus į miliciją, išregistruoja ir liepia per 72 valandas išvykti iš Vilniaus.

Valdytojas buvo palankus, siūlė vietą Švenčionių krašte arba Druskininkuose – ten buvo miręs senelis lenkas klebonas, aptarnavo iš Ratnyčios kunigas Martynas Stonys, be to, čia pat, kitapus Nemuno, dvi lietuviškos parapijos be kunigų – suimti. Druskininkų gyventojų dauguma tuomet buvo lenkai, o aš prastai jų kalbą moku. Prelatas Janas Elertas drąsina: „Nieko, brolau, matys žmonės, kad lenkiškai mokaisi, ir jokių sunkumų nebus“. Taip, lenkai tikintieji mažiau reiklūs dėl kalbos kokybės, svarbu, kad neniekini jų kalbos, stengiesi.

Iš kur mano lenkiški mokslai? Tos kalbos pradėjau mokytis jau po pirmųjų įžadų, dar Vilnius buvo ne mūsų. Galvojau, kai būsiu kunigas, nuvažiuosiu vadovaut rekolekcijoms į Jonavą, o ten yra lenkiškai besimeldžiančių žmonių. Kaipgi aš sėsiuos klausyklon, kalbos nemokėdamas? Susiradau Lehr-Splavinskio ir Šveikauskaitės vadovėlį, pradėjau mokytis. Pasitaikė į tą Jonavą nuvykti po 35 metų – niekas neatėjo su lenkišku liežuviu, bet kalba pravertė kitur.

Mus išvarius, Šventosios Dvasios bažnyčia kelias savaites neturėjo kunigo. Pagaliau buvo leista paskirti klebonu prelatą Elertą. Sąlyga: nė vieno lietuviško žodžio pamaldose (kad nesirinktų jaunimas).

Kuriose dar parapijose Jums teko kunigauti ir kuri labiausiai prie širdies? Kuri parapija sužadina norą darbuotis, atgaivina prislėgtą valandą?

Man prie širdies visos parapijos, kur tarnauta. Nėra nė vienos, kurią atsiminęs susiraukčiau. Gal labiausiai įsmigusi bus širdin ir vaizduotėn Paringio parapija (Ignalinos rajone). Pirmiausia po truputį klebonavau Senojoje Varėnoje. Paskui Marijampolėje dvejus metus buvau neoficialus moksleivių kapelionas. Tada, kaip jau sakyta, metai Vilniuje, keli mėnesiai Druskininkuose ir staiga švyst pustrečio šimto kilometrų į šiaurę, į Švenčionių kraštą, kur nepažįstu nė vieno žmogaus, nė vieno kunigo. Nuvažiuoju traukiniu Ignalinon, palieku lagaminą (kažkas nurodė lietuviškojo švietimo lenkų valdymo laikais veteranę Marijoną Paukštytę, taigi pas ją) ir pėsčias traukiu per kalnus ir lygumas dvylika kilometrų į savo Paringį. Sutinku pakeliui simpatingą parapijietį Kazimierą Cicėną, pasakau, kur lagaminas, jis parveš, o aš žygiuoju toliau.

Nueinu – vaizdas kaip po karo. Prieš mane buvęs klebonas išsigandęs pabėgo, kadangi gretimoj parapijoj suėmė minėtąjį kun. N. Skurkį, o jie buvo draugai. Klebonijos didžioji dalis paimta apylinkės bibliotekai ir paštui, o mažoji, prastesnė dalis palikta kunigui. Vargonininkas Balys Abišala jaunas buvo, sėdo ant dviračio ir numynė 28 kilometrus Adutiškin pranešti dekanui Julijonui Steponavičiui, kad atvyko paskirtas kunigas ir reikia jį įvesti į pareigas. Buvo šeštadienis. Dekanas atvažiuos tik pirmadienį, tad sekmadienį pradedu pats. Šalta, spalio pradžia, susirenka žmonės – nemaža vyrų ir merginų su kailinukais, auliniais batais. Gieda gražias lietuviškas giesmes, daug negirdėtų – vilnietiškų. Švč. Sakramento 40-ties valandų adoracija, tai meldėmės iki vakaro, o vakare dar santuoka pasitaikė. Po vakarienės išeinu prie bažnytėlės po tos darbščios pirmosios dienos – klonyje ežeriukas mėnulio nutviekstas blizga – ir gera gera širdyje. Gyvai pajutau: kunigas visur reikalingas ir visur savas… Taip ir įsitaisė Paringys kažkurioje jaukioje širdies kertelėje.

Palūšės parapija pušynuose prie ežero labai graži, dvelkia ramybe. Strūnaitis – įdomi parapija Švenčionių rajone, tiesiog  prie Baltarusijos sienos: du kaimai kalbantys baltarusiškai, keturi penki lenkiškai, kiti lietuviškai. Ūkinės nesėkmės lankė Lentvaryje. Garbingi Švenčionys ir Vilniaus Kalvarija. Originali aplinka Turgeliuose, kur lietuvio reikia su žiburiu ieškoti. Nė viena parapija nesiskundžiu, niekur nepatyriau neužmirštamų nuoskaudų.

Lentvaryje nė metų neišbuvus, 1960 m. kovo 25 dieną, per gavėnios rekolekcijas – klebonijoj gaisras. Tada pusmetį atstatinėjome, talkose susigyveno lietuviai su lenkais ir aš pažinau daug parapijiečių. Nesutinku su tais, kurie sako, kad trys kėlimaisi į kitą vietą prilygsta vienam gaisrui. Matyt, to nepatyrę. Verčiau devyniskart keltis, nei vienąsyk degt.

Teko būti ir parapiniu bedarbiu rengiant mišiolo vertimą. Kai Karolis Vojtyla 1978 metais patraukė iš Krokuvos į Vatikaną, tai aš iš Turgelių į Vilnių. Iš pradžių dirbau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pagalbininku klebonui Antanui Diliui, o po kokių metų vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Liudvikas Povilionis paspaudė: „Aliulis tegu sėdi prie mišiolo, o kad norės, Mikalojui padės“. Taip patekau šv. Mikalojaus ir būsimojo vyskupo Juozo Tunaičio globon. Dvasingas klebonas ir dvasinga publika.

Visos darbo vietos man mielos ir savos. Labai graži Vilniaus arkikatedra, kurioje tarnauta Atgimimo laikais. Mūsų bažnyčia Žvėryne primena man katedrą: didžiulė balta erdvė kelia sielą į dangų.

Kunigo gyvenimas neatsiejamas nuo žmonių, kurie nuolat juos supa. Kaip sekėsi juos mylėti, jiems tarnauti? O žmonės, ar talkino Jums, ar palaikė sunkiomis akimirkomis?

Žmonės nori turėti parapijoje kunigą, todėl paprastai priima noromis, neturi išankstinio nusistatymo. Žinoma, tikisi, kad kunigas nebus ten koks pikčiurna ar stiklelio mėgėjas, ar tinginys. Dėl manęs turėjo abejonių Druskininkų parapijiečiai. Nuvažiavau į Druskininkus 1949-ųjų gegužę, o maždaug liepos viduryje atvažiavo Laimono Noreikos motina, su kuria susipažinau Vilniuje kalėdodamas parapiją, norėjo sūnelį Laisvitą pakrikštyti. Važiuodama traukiniu kai ką girdėjo iš  keleivių druskininkiečių. Viena moteris pasakojusi: „Na va, turim naują kleboną. Kai tik atvažiavo, buvom nusigandę: przyjechał jakiś bałvan Litwin, niewiadomo, co tu będzie“[1]. Aptarnaujantis kaimynas šventadieniais aukodavo rytą vienerias Mišias, pamokslus sakydavo dviem kalbomis. Aš ką tik atvykęs įvedžiau lietuvišką sumą. Lenkiškoji dauguma per daug neprieštaravo, užjausdami be kunigų likusias gretimas parapijas, vadinasi – turėjo katalikiškos dvasios. Per tą keleivę sužinojau apie parapijiečių nuotaikų kaitą: „Užprašėm pamaldas už mūsų mirusius kunigus, ir pats naujasis klebonas puošė katafalką, vadinasi, gerbia mūsų kunigus lenkus. Jeszcze był pogrzeb, ładnie pochował i niedrogo wziął“[2].

Kunigą nuolat lydi žmonės. Nereikia bijoti nė vienos parapijos, visur bus gerų žmonių, pasirengusių pagelbėti. Daug padeda moterys, prijaučiančios bažnyčiai ir šelpiančios ją. Administraciniais ir ūkiniais reikalais labiau padeda vyrai. Jei randi kelis sąžiningus ir bažnyčią mylinčius vyrus, tai tikrai pajunti stiprią atramą. Tas buvo ir Paringy, ir Palūšėj, ir visur. Palūšėj toks auksinių rankų stalius ir auksinės širdies žmogus Augustas Dieninis sakė: „Su tokiais vyrais marios možna plaukt“.

Išvažiuodamas iš parapijos prašydavau žmonių, kad kurie buvo mano draugai, būtų ir naujo klebono draugai. Atvažiavęs kviesdavau senojo klebono draugus, kad būtų ir mano (iš dalies pasitvirtindavo). Gink Dieve, nesakyk žodžio prieš buvusį kunigą, ypač jeigu jis buvo mėgstamas. Nereikia, neprotinga parapijoje kurti kunigų šalininkų partijas ir tinka visuomet rodyti pagarbą žmogui ir kunigui. Kas gi kunigus gerbs, jei mes, kunigai, vieni kitų negerbsime…

Daug metų man buvo skirta dirbti prie knygų. Maloniausias šios rūšies užsiėmimas buvo redaguoti kunigo Česlovo Kavaliausko išverstą Naująjį Testamentą. Turėdamas tuo metu ir kitų pareigų, kartais prie darbų taip nusiplūkdavau, jog vakare iš širdies dėkodavau Dievui, kad esu vienas, kad nerūpi nei žmonelė, nei vaikučiai, tiesiog krenti ir užmiegi.

Didžiąją nugyventų metų dalį esate kunigas. Ką reiškia kunigauti šitiek metų?

Per tiek metų sukrauna labai daug visko, už ką Dievui turiu dėkoti. Susideda ir už ką reikia atsiprašyti. Žinoma, pirmiausia – dėkoti. Dėkoju Dievui už Jo gerumą ir daugybės žmonių nuoširdumą.

Labai dėkui už malonų pokalbį. Jis įdomus man, parengiamojo kurso klierikui, manau, bus ir daugiau kam įdomus.

Kalbino Mozė Mitkevičius (netaisytos tarmybės, palikti dzūkų mėgstami deminutyvai)

[1] Atvažiavo kažkoks stuobrys lietuvis, nežinia, kas dabar bus.

[2] Dar buvo laidotuvės, gražiai palaidojo ir nebrangiai paėmė.

Views All Time
Views All Time
2311
Views Today
Views Today
1
0 0