Jokia filosofinė mokykla nesugebėjo paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms reikia tokių milžiniškų turtų, kai tuo pat metu milijonai kitų skursta visą gyvenimą.

Žinomas mastytojas ir dramaturgas Moemas Somersetas pastebėjo, kad „duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė.

Bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Pasaulis jau seniai kankinasi globalios sisteminės krizės konvulsijose. O ji pastaraisiais metais tik paaštrėjo. Deja, kaip nėra rimtos krizės priežasčių analizės, taip nėra ir receptų, kaip su ja susidoroti.

Visas Lietuvos gyvenimas per pastaruosius dešimtį metų panašus į nuskendusio „Costa Conkordia“ laivo ir jo įkaušusio kapitono elgesį. Nėra jokio plano, jokios strategijos, tik ėjimas apgraibomis. O tuo tarpu šalis išsivaikšto ir toliau – juk jau praradome apie milijoną tautiečių.

Tik ką stebėjome valdžių pasikeitimo šou, su tam tikrais ministrų „rankiojimosi“ ypatumais. Būkime biedni, bet teisingi, ar galima tikrai tikėti, kad tie, kurie pakeitė buvusius, atėjo su tokiomis idėjomis, su tokiomis nuostatomis, kad po metų mes visi pajusime pasikeitimus.

Deja, taip teigti gali tik labai jau didelis optimistas. Didžiausia problema su kuria susiduria Lietuvos valstybė, kad ją jau dvidešimt metų valdo tokie (nepriklausomai nuo partiškumo), kuriems jų asmeninė ar jų partinės grupės gerovė ir yra pagrindinis tikslas eiti į valdžią. O tauta ir toliau pagyvens pažadais. Negi nėra kitų galimybių? Yra! Tik apie jas tylima…

Pirma, reikia baigti keikti Rytus ir perdėtai liaupsinti Vakarus. Taip, mes esame NATO ir ES šalis, bet išnaudokime tai su pozityvia nauda savo Tėvynei. Privalome įsisąmoninti, kad niekas už mus mūsų gyvenimo nenugyvens – tik mes patys. Ir savo elgesiu jį galime padaryti blogesnį arba geresnį. Tad nepervertinkime nei kitų šalių pasiekimų, nei įtakos mums, ir blaiviai imkime iš pasaulio visa, kas yra geriausia.

Antra, turime pripažinti oficialiai, kad demokratija mūsų realybėje veikia iškreiptai. O pažeidus jos esminius principus, ji ne tik neveikia, bet ir duoda atvirkštinį rezultatą. Taip jos pagalba kriminaliniai nusikaltėliai ateina į valdžią. Kaip galima suderinti privačią žiniasklaidą ir melą apie žodžio laisvę. Manau, visiems aišku, kad vyraujant vien tik privačiai žiniasklaidai, iš principo neįmanoma žodžio laisvė. Be to, akivaizdu, kad būtent didžiuliai nelegalūs pinigai sumokami žiniasklaidai ir nulemia rinkimų rezultatus, o ne idėjos ar kandidato moralinės savybės ir gabumai.

Trečia, jeigu apribota naujų idėjų masinė sklaida, tai ir mokslo pasiekimų pritaikymas ir panaudojimas mūsų labui taip pat apribotas. Taip gimsta neišvengiama priešprieša tarp mokslo, intelekto, žmonių kūrybinio potencialą atskleidžiančio gėrio ir noro nedidelei grupei tik jiems vieniems susigriebti šią naudą.

Ketvirta, būtina paneigti įvairiausių liberalų skleidžiamą melą; girdi, kas valstybės, tai labai blogai, o kas privatu – tai nuostabu. Neneigdami privačios iniciatyvos naudos, nepamirškime, kad privatininkas siekia naudos tik sau. Bet kokia kaina. O kur privataus verslo atsakomybė prieš visuomenę, valstybę, gamtą, pagaliau – atskirą asmenį?

Todėl raginu panaudoti valstybės kolektyvinį potencialą atkuriant gyvybingą ir stiprų šalies ūkį. O pasaulinio mokslo pasiekimai bei žmonių išsilavinimo augimas ne tik suteikia tokias galimybes, bet net reikalauja pereiti nuo rinkos chaoso prie planuojamo, strateguojamo šalies ūkio vystymo. Atmetu bet kokius priekaištus meilei sovietams: situacija pasikeitė iš esmės ir pasikliauti akla rinka yra tiesiog neprotinga.

Penkta, kuo greičiau turime atsisakyti vartotojiškos visuomenės, kuri per savo egoizmą veda į aklavietę. Ši visuomenė prarado bet kokius dorovinius – vertybinius orientyrus. O be to, žmogus jau tampa tik vartotojiška mašina, o ne „homosapiens intelektualis“. Vartojimą turi pakeisti tvaraus, t.y.pastovaus gerbūvio kūrimas.

Lietuva turi nesivilkti paskui išsivysčiusias šalis, o pati, pasitelkusi šiuolaikines konverguojančias NIBCE technologijas, sukurti labai aukšto intelekto reikalaujančią kūrybinę šalies ekonomiką, kuri per gan trumpą laiką pavers Lietuvą pirmaujančia.

Konverguojančios – NBICE technologijos (Nano – biomolekulinių, Bio – genetinių, Info – skaitmeninių, Cogno – psichoneuroninių ir Eco – harmoningai suderintų su gyvąja gamta), kurių pagrindu kuriama visas valstybės ūkis ir yra ateities kuriančioji ekonomika. Būtent jos turi tapti Lietuvos valstybės perėjimo į aukštesnį lygį pagrindu.

Varomoji kūrybinės industrijos galia leidžia pagal savo potencialą pasiekti ženklaus bendro šalies suklestėjimo. Yra paskaičiuota, jeigu kūrybinėje sferoje (o šiuolaikinė gamyba čia taip pat pakliūva) šalyje darbuojasi apie 30 proc. dirbančiųjų, tai ji neišvengiamai sukuria apie 20 proc. darbo vietų darbininkiškoms profesijoms, o likusieji 50 proc. darbuojasi paslaugų sferoje, kuri reikalinga tenkinant kitus bendruomenės poreikius.

Išvada vienareikšmė – tik konverguojančių NIBCE technologijų spartus vystymas gali tapti Lietuvos ūkio ir visos visuomenės atsigavimo faktoriumi. Šių technologijų panaudojimo išskirtinis bruožas, kad skirtingai nuo pramoninės industrijos teršiančios ir naikinančios Gamtą jos organiškai privalo ekologiškai būti švarios. Žmonės privalo (nori to ar) pereiti į naują gyvenimo kokybę – į santaiką ir harmojiną su savo gyvenama aplinka. O tai savo ruožtu gimdo naują požiūrį į visą mūsų bendruomenės gyvenimą – būtinybę materialinį gerbūvį harmoningai derinti su doroviniais elgesio standartais.

Kas tai privalo realizuoti? Niekas kitas to nepadarys, tik pati valstybė, kuri turi tapti šio proceso organizatore ir varomąja jėga. Bet tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Seime, Vyriausybėje, kitose šalies valdžios institucijose atsiras asmenys ir jų grupės, kurie tai propaguos ir darys. Tačiau nieko nebus, jeigu nebus pradėta apie tai viešai kalbėti ir į tai nebus įtraukti kuo platesni šalies gyventojų sluoksniai. Netiesa kai teigiama, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie matytų šalies ateitį naujoviškai – yra ir šia būtinybę suprantančių, gretos tik auga.

Valstybės reikalų tvarkyme svarbiausia tampa vertybinės, padorumo, aukštų elgesio ir profesionalumo standartų diegimas. Manau, jau daugelis pradeda suprasti, kad vidutinybių vadovavimas ir privedė prie tokios apverktinos šalies būklės, kurioje esame. Tik dori ir išmintingi, talentingi žmones gali teisingai bei efektingai visiems mums tvarkyti mūsų valstybės bendrus reikalus. Tai tie iššūkiai, kurie tikrai duotų galimybę Lietuvai pradėti iš esmės keistis. Norint tai pasiekti, privalome išvis pakeisti mūsų visų požiūrį ir sampratą apie savą valstybę bei kiekvieno iš mūsų atsakomybę už jos ateitį.

Views All Time
Views All Time
70320
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn