Teismo medikų žiniomis, Lietuvoje savižudybių šiais metais buvo daugiau negu pernai. Mūsų šalis ir toliau lieka pirmaujanti tarp Europos valstybių šioje srityje.

Pastarosiomis dienomis nusižudė net keturi jauni vyrukai: du – Vilniuje, o du kiti, buvę draugai, vienas po kito išėjo iš gyvenimo Plungėjė. Žmonės kalba, jog visi jie nesusitvarkė su jausmais – į savižudybę juos pastūmėjo nelaiminga meilė.

Abu vilniečiai prieš nelemtą žingsnį buvo susipykę su savo merginomis. Blaiviai vertinti situaciją trukdė ir išgertas alkoholis. Niekas iš artimųjų ir draugų neįtarė, jog jiedu gali taip pasielgti. Abiejų ketinimai po konfliktinių situacijų, rodos, buvo patys nekalčiausi: vienas ketino eiti pasilinksminti, sportuoti, kito elgesyje taip pat niekas neįžvelgė pavojaus ženklų.

Dviejų Plungės rajono kaimų žmonės nežino, ką ir galvoti, nes iš gyvenimo vienas po kito pasitraukę draugai turėjo darbą, gerai su visais sutarė, kaimynams buvo paslaugūs ir nuoširdūs. Vyresnysis turėjo sugyventinę, augino vaikelį.

Psichologai tvirtina, jog nuo nelaimingai įsimylėjusio ir atstumto jaunuolio negalima nuleisti akių. Būtina jam padėti susivokti jausmuose, padėti įveikti krizę. Nepatariama kaltinti „netikusios“ mylimosios ar mylimojo, tikinti, jog susiras geresnę ar geresnį. Nuoširdūs pokalbiai padeda pašalinti įtampą, nukreipti mintis nuo žmogui, atrodo, neišsprendžiamos problemos.

Skaudžios paaugliškos problemos

Didelį nerimą kelia ir paaugliai, kurie, susidūrę su sunkumais, ima ir išreiškia savo neviltį ir protestą tokiu beviltišku būdu.

Štai vasarą Šakiuose nusižudė septyniolikmetė. Ją ir du brolius augino teta. Merginai tikrai teko nelengvi išbandymai gyvenime – liko našlaitė, patyrė vaikų namų auklėtinės dalią. Vėliau, tetai apsiėmus visus tris globoti, turėjo išmokti lietuvių kalbą, derintis prie naujos aplinkos. Buvo ūmaus charakterio, labai jautri, sunkiai valdydavo pyktį. Globėja dėjo nemažai pastangų – vežiojo pas gydytojus, tarėsi su jais, kaip padėti galvos skausmais nuolat besiskundžiančiai savo globotinei. Vis dėlto nesugebėta išvengti nelaimės – vos akimirkai išleista iš akių mergina pasikorė. Nors tuoj pat dar buvo bandoma gaivinti, viskas veltui. Po nelaimės paaiškėjo, jog mergina jau ne kartą buvo bandžiusi žudytis.

Sausio mėnesį kauniečiai ilgai negalėjo atsitokėti nuo viena po kitos sukrėtusių nelaimių – 15, 16 ir 17 metų merginos nušoko nuo aukštų statinių… Dviejų merginų mirtis buvo siejama su „emo“ judėjimu. Nors šio jaunimo judėjimo nariai viešai nepropaguoja savižudybės, kai kurie jų mano, jog teatrališka mirtis esąs sektinas pavyzdys.

Gydytojai tikina, kad mūsų gyvenimas pilnas pykčio ir agresijos. O jaunimui sunku susidoroti dar ir su šio sunkmečio problemomis, kai daugelis tėvų neteko darbo, sumažėjo pajamos. Vieni jų pyktį lieja smurtaudami. Kiti išsikrauna žaisdami kompiuteriu, bendraudami su draugais. Tačiau yra paauglių, kurie ištikus bėdai (ar bent jiems taip atrodo) būna nelinkę bendrauti, užsisklendžia ir neieško išeities. Medikai teigia, jog tėvams derėtų kaip galima dažniau kalbėtis su savo vaikais apie esamą situaciją, apie norų suderinimą su galimybėmis, atidžiai stebėti vaiko elgesį.

Nuotaikos Lietuvoje – prastos

Apie tai, kokios priežastys skatina žmogų pasitraukti iš gyvenimo, kalbamės su Lietuvos suicidologų asociacijos prezidentu Alvydu Navicku.

– Ar galima išskirti kokias nors socialines žmonių grupes, kurioms reikėtų daugiau dėmesio, nes jos labiau pažeidžiamos ir linkusios į savižudybę? Tarkim, jaunimas, senyvo amžiaus žmonės ir pan. Ar priklauso nuo žmogaus mentaliteto? Ir ar turi įtakos krizė?

– Krizė tikrai visų nepalietė. Nemaža grupė žmonių gyvena kaip gyveno, o kai kurie gyvena dar geriau.

Krizės kaltininkai taip ir liko neįvardinti ir visiškai be jokios atsakomybės dirba toliau. Baisiausia tai, kad dalis žmonių yra stumiami į krizę dirbtinai. Tarytum jie būtų kalti už valdžios nesugebėjimą rūpintis savo tauta. Susidaro įspūdis, kad jie trukdo biudžetui ir panašiai. Ir labiausiai „trukdo“ socialiai silpniausios grupės (o kad jos yra tokios, daug prisidėjo pati valdžia): pensininkai, ligoniai, turintys nuolatinę negalią, žmonės, sąžiningai dirbę savo darbą ir jo netekę, nuolatinėje neviltyje, psichiniame „skausme“ gyvenantys žmonės ir t. t.

Visuomenės gyvenime yra labai svarbi kolektyvinė nuotaika, skatinanti žmogų į viską žvelgti arba liūdnai, arba linksmai, matyti daiktus ir reiškinius šviesiomis arba niūriomis spalvomis.

Lietuvoje visuomenės vidiniai ryšiai yra trikdomi, o kolektyvinė nuotaika – krizinė. Daugelio žmonių gyvenimas pradeda „trukdyti“ visuomenei. Jų gyvenimas tampa betikslis. Jie jaučiasi nereikalingi, našta visuomenei. Todėl daugeliui kyla depresijos ir nusivylimo nuotaikos. Vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis tampa „savižudybei tinkama auka“.

– Ar žmonių, kurie nuolat bando žudytis, nereikėtų gydyti?

– Mes skiriame tris prevencijos lygius. Pirmasis – bendroji prevencija. Tai kolektyvinė nuotaika, gyvenimo lygis, tarpasmeniniai santykiai, reikalingumo, patriotiškumo, įvertinimo jausmai visuomenėje ir t. t.

Kitas lygis – netiesioginė savižudybių prevencija, kai kovojama su įvairiomis savižudybių priežastimis, pvz., vis geresnis psichikos sutrikimų gydymas, krizių intervencija, sunkių somatinių ligų gydymas, šeimos gerovė, darna ir panašiai. Yra steigiami psichikos sveikatos centrai, krizių centrai, šeimos konsultavimo centrai ir kt.

Trečias lygis yra tiesioginė savižudybių prevencija. Tai darbas su ketinančiais ar jau mėginusiais nusižudyti, jų artimaisiais, šeima. Didžiausias trūkumas yra tas, kad Lietuvoje nėra organizuotas tiesioginės prevencijos darbas. Nėra nei vieno centro, nėra vykdomas savanoriškų organizacijų kūrimas.

Kai kas mano, kad tiesioginę savižudybių prevenciją gali atlikti psichiatras, dirbantis savo kasdieninį darbą. Tačiau tai neįmanoma, kadangi jis dirba su labai didele ir įvairia ligonių grupe, o pacientams, turintiems savižudybinį elgesį, ir jų šeimoms reikia papildomo dėmesio ir papildomų pajėgų.

Dažnai manoma, kad savižudybinis veiksmas yra trumpalaikė būklė ir ją galima įveikti uždarius žmogų į psichiatrinį skyrių. Bet prievartinis gydymas stacionare dažnai būna tik dar vienas savižudybinės rizikos veiksnys, sustiprinantis paciento agresiją, pyktį, nusivylimą, beviltiškumą ir kančią. Todėl stacionarinis gydymas yra tinkamas tik išimtiniais atvejais, kuomet pacientui yra labai sutrikusi psichika.

Reikia žinoti, kad savižudybinis elgesys yra ilgalaikis, vidutiniškai besitęsiantis apie 6–8 metus. Žmogui, pasigydžiusiam stacionare, dažniausiai jis nenutrūksta. Tad pagrindinė pagalba turi būti organizuota ambulatoriškai. Bet tokios pagalbos Lietuvoje nėra.

– Kokios pagrindinės priežastys paskatina žmogų išeiti iš gyvenimo? Į ką turėtų atkreipti dėmesį artimieji ar draugai, kad užbėgtų nelaimei už akių?

– Savižudybė – tai daugelio priežasčių reiškinys. Kiekvienam žmogui priežasčių susikaupia įvairiausių. Dažnai savižudžiai jaučiasi niekam nereikalingi, net trukdantys aplinkiniams. Jaučiasi atstumti ir pažeminti. Visi jie jaučiasi aplinkinių nesuprasti, silpni, negalintys tęsti gyvenimo.

Priežastimi dažnai būna darbo netektis, su tuo susijusios problemos šeimoje, taip pat sveikatos sutrikimai.

Dažna priežastis – artimojo meilės praradimas, kartais – patiriamas smurtas. Savižudžiams yra būdinga depresinė nuotaika, neretai – piktnaudžiavimas alkoholiu.

Beveik 90% savižudžių apie savo ketinimus praneša aplinkiniams. Todėl jiems galima būtų padėti, jeigu būtų organizuoti specializuoti savižudybių prevencijos centrai.

Išgirdęs kalbą apie mirtį, kiekvienas artimasis turėtų suklusti ir surasti laiko apie tai pakalbėti su liūdesio apimtu žmogumi. Reikia nebijoti kalbėti apie savižudybę, reikia išklausyti nusivylusį žmogų, kuo daugiau sužinoti apie jo pasirinktą savižudybinį elgesį. Jeigu gresia nusinuodijimas, artimiesiems būtina paimti vaistus ar kitus nuodingus produktus ir taip kontroliuoti jų naudojimą, jeigu yra ginklas, būtina jį perimti, ir panašiai. Vien tik savižudybės būdo kontrolė gali padėti. Taip pat reikia apgalvoti, kaip galima užkirsti kelią tą dieną, kitą. Ir į pagalbą pasikviesti kuo daugiau artimųjų ir specialistų.

TIK FAKTAI:

Lietuvoje pastaruoju metu nusižudo apie 1100 žmonių per metus (po 3 žmones per dieną).

Per metus nusižudo apie 850–900 vyrų ir 200–250 moterų.

Beveik dvigubai daugiau nusižudo kaimo gyventojų, ypač vyrų.

Didžiausia dalis nusižudžiusių – 45–60 metų amžiaus.

Pagrindinis nusižudymo būdas yra pasikorimas – apie 85–90%.

Lietuvoje mėginusiųjų žudytis būna nuo 10 000 iki 20 000 per metus (po 30–50 žmonių per dieną).

Mėgina žudytis daugiau miestiečiai ir daugiau moterys.

Didžiausia dalis mėginusiųjų žudytis yra iki 30 metų.

Pagrindiniai mėginimo žudytis būdai yra nuodijimasis arba riešų pjovimas.

Views All Time
Views All Time
4048
Views Today
Views Today
1
0 0