Senovės lietuvių tikėjime ugnis laikyta šventa, amžina, ji nuolat turėjusi degti šventyklų aukuruose ir namų židiniuose. Šventyklose ugnis buvo reikalinga per religines šventes ir aukojimo ritualui. Šią ugnį turėjo prižiūrėti vaidilos ir vaidilutės.

Vaidila – tai žemesnysis žynys, kurio pareiga buvo aukure deginti aukas. Aukos būdavo skirtos dievams ar vienam kuriam nors dievui, norint per jį įgyti malonę ar ištikus nelaimei. Be to, sakoma, jog vaidilos gydė žmones, rūpinosi jų dvasiniu gyvenimu, padėdavo jaunuoliams, kurių laukė karo tarnyba. Dažnai jie būdavo dainiai, kūrę eiles, giesmes ir dainas, groję citera – styginiu instrumentu. Vaidilos dėvėjo ilgą baltą rūtbą, o ant galvos – žolių lapų vainiką.

Apie vaidilutes istorinių žinių mažai, daugiau legendų ir pasakų. Legendose vaidilutės prižiūrėjusios šventyklų ugnį, o pelenės – našlaitės kursčiusios namų židinį. Vaidilutė taip pat vaizduota ilgu baltu rūbu, nes lietuvių papročiuose balta spalva yra šventa, o ant galvos būdavės gelių vainikas. Vaidilutė Birutė, sakoma, dėvėjusi gintaro karolius.

Viename iš padavimų pasakojama, kad vaidilutė Usparimė Vilniuje šventykloje globojo ugnį, tačiau nesilaikė savo įžadų būti skaiščia mergele ir susidėjo su bajoru. Pasipiktinę žmonės norėjo ją nuskandinti Neryje, užsiuvę odiniame maiše kartu su šunimi, katinu ir gyvate.

Vaidilutė Birutė iš Palangos savo įžadų atsisakė ištekėdama už kunigaikščio Kęstučio ir vėliau tapo kunigaikščio Vytauto motina. Po vyro Kęstučio mirties Birutė grįžo į Palangą ir toliau gyveno pagal pagonių tradicijas.

Vaidilutė Milda, kaip sako legendos, Kaune, Aleksote, kūreno aukuro ugnį deivei Praurimei. Manoma, kad Aleksoto šventykla buvusi jaunų žmonių, meilės ir namų židinio šventykla. Yra žinių, kad šventykla buvo sunaikinta 1362 m., kryžiuočiams įsiveržus į Kauną. Manoma, kad Milda buvusi kunigaikščio Erdvilo dukra. Erdvilas minimas 1219 metais kaip Mindaugo šalininkas, kovojęs su totoriais bei Saulės mušyje. Milda pamilo dainių Dangerutį, kuris jai dainavo apie jos grožį, Ji išsižadėjo įžadų, bet patyrė meilės laimę. Įsimylėjeliai užrūstino dievus ir būtų buvę sudeginti ant laužo, jei ne vaidila Ožkarys, kuris lauže padarė angą. Kai tik užkūrė laužą, Milda ir Dangerutis įkrito į angą. Ožkarys visiems pranešė, kad jaunuolius maloniai priėmė žemė, išgelbėjusi nuo ugnies.

Jono Basanavičiaus pasakoje ,,Apie Mildutę ir laumę raganą“ Mildutė – našlaitė tarnaitė, kurią visaip skriaudžia pamotė. Mildutė tarsi Pelenė, nes žiemą prižiūri ugnį, o vasarą gano gyvulius. Jai paliepiami ir kiti darbai. Kartais Mildutei (kaip ir Sigutei iš pasakos „Sigutė“) padeda mylima karvutė. Tačiau vieną dieną atjoja princas ir veda vargšę neturtingą bet grazią Pelenę, taip ją išvaduodamas iš visų darbų. Mildutė tampa princese.

Europos tautos turi ir daugiau pasakų apie pelenes. Lietuvių Milda yra mitologinė ir tautosakinė asmenybė, susijusi su ugnimi.

Views All Time
Views All Time
3678
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn