Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju… Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina… Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems… O juk prie to irgi priprantama… Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu…

O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną.

Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo. Trumpam užmerkiu akis, prisiminus, tą, prieš keletą metų vos pusvalandžio susitikimą, pusvalandžio, apvertusio gyvenimą „aukštyn kojom“. Akimirkos prisiminimai, tarsi su nauja jėga stumia pirmyn, tarsi dar kartą pabrėžia, kad sprendimas keliauti ieškoti mylimojo vienintelis teisingas…

Iki Lvovo jau visai netoli… ir štai, jau jis, tolumoje stuksentis, didelis pilkas, nelabai svetingai nusiteikęs miestas. Bandau paskambinti Tau, juk reikia žinoti, kur važiuoti toliau… O telefone, tik signalai ir daugiau nieko… tuštuma… Po kokio pusvalandžio pabandžiau dar kartą, ir vėl nieko… Jaučiu, kad palaipsniui mane užvaldo bejėgiškumas, baimė, ašaros nevalingai rieda skruostais… Iš transo išveda, kažkieno šilta ranka, švelniai paglostančia mano galvą, šiltas moteriškas balsas taria: „Neverk, mergaite, Meile – aukščiau už viską, aukščiau už skausmą, ašaras, neviltį ir kančias“. Iš nuostabos pakeliu akis. Šalia manęs prisėdo pagyvenusi moterytė, glosto man rankas, ramina. Vėl stvėrusi telefoną, bandau skambinti Tau, ir pagaliau išgirstu Tavo ramu balsą.

…Jau, be jeigu krentant viešbutyje į lovą, pagalvojau: „Aš apie viską pagalvosiu rytoj, nes rytoj ateis kita diena, ir pagaliau pamatysiu tave“.

Ir ta kita diena atėjo. Pavalgiusi ir pailsėjusi mergina žvaliai žingsniavo tyliomis, dar nepabudusio Lvovo gatvėmis. O 11 valandų iki Kijevo tokiame karštyje, prakaitu ir alumi dvokiančiame, perpildytame autobuse, pasirodė vieni juokai. Ir štai pagaliau stovi Jis. Širdis, rodos. tuoj sustos iš džiaugsmo ir susijaudinimo. Net pati nepajutau, kaip dar užteko jėgų prieiti ir apkabinti. Ir dingo viskas… Liko tik Jis, tik aš, tik mes kartu… Kažkur dingo nuovargis, skausmas atlėgo, aš tik visų kūnų ir sielą jutau Jį salia, ir daugiau man nieko nereikėjo.

Jis pasakė, kad pasiims mane kartu i Odesa…

Kas kart naktį ateinant prie juros, žvelgiant į tolį, jaučiant, kaip vėsus vanduo maloniai liečia nuogą kūną, širdy tik viena – „Dieve, jei tu esi, leisk man būti su Juo, nesvarbu, kokius sunkumus teks išgyventi, tik leisk man būti su Juo

Štai jau laikas išvykti į „Černivci“. Ramus ir abejingas kasininkės balsas man pasako, kad bilietų nėra. Ramiai apsvarstau savo galimybes. Pasiduoti jokiu būdu negalima. Nueinu pas stoties viršininką, maždaug 45 metų vyrą, kuris smalsiai žiuri i nežinia iš kur jo kabinete atsiradusią merginą, tvirtinančia, kad jai labai reikia patekti į „Černivci“. Jis tik paklausia: „O kam tau to reikia?“. „Važiuoju pas mylimą vyrą, suprantat?“ Vyrukas iš nuostabos, skėsčioja rankomis, bandydamas man paaiškinti, kad taip būna tik banaliose serialuose. Tačiau mano tvirtas ir ryžtingas žvilgsnis priverčia jį sustoti. Buvau palydėta iki autobuso ir bilietas man atsirado. Dar 15 valandų kelionės.

O kitą naktį Tu buvai su manim! Tu net neįsivaizduoji, kokia aš buvau laiminga, galėdama žiūrėti į tave šalia mieganti, klausytis Tavo ramaus kvėpavimo. Prieš akis tarsi kadrai iš filmo vis iškildavo tos laimingos akimirkos, kai susikibę rankomis vaikščiojome prieškalėdinės Krokuvos gatvėmis, kaip parodei man naktinį Frankfurtą, visos tos dienos ir naktys, praleistos su Tavim – didžiausia man dovana.

Mano Vieninteli, ačiū, kad esi mano gyvenimo dalis, ačiū, kad kartu su tavim patyriu tiek daug, kad parodai ligi šiol man nežinoma pasaulį, ačiū už tas akimirkas, praleistas su Tavim.

O dabar laukia Bona. Balandžio 27-ą lėktuvas pakils virs debesų ir vėl neš mane į Tą šalį, kur gyvena Jis. Ir vėl lieka viltis, kad gal, aš pamatysiu Jį… Telieka tik laukti ir tikėtis…

Jelena Andriui

Atsiuntė: Jelena

Views All Time
Views All Time
1572
Views Today
Views Today
1
0 0