„Kaip aš tave myliu? Leisk man suskaičiuoti būdus“, – sakoma viename eilėraštyje. Taip autorius poetizuotai apibrėžia vieną patraukliausių meilės tyrinėtojų užduočių. Beveik kiekvienas iš jų išskyrė savo meilės tipologiją, jas dabar ir apžvelgsime.

„Man patinka“ ir „aš myliu“

Savo knygoje psichologas Z. Rubin’as („Liking and loving: An invitation to social psychology“, 1973) meilę ir simpatiją apibūdino taip: ir meilę, ir simpatiją galima vadinti žmogaus požiūriu į kitą žmogų. Tai yra nematomas jausmų, minčių bei atitinkamo elgesio rinkinys. Tačiau meilės turinys yra kitoks nei simpatijos. Meilė susideda iš trijų komponentų: prieraišumo, rūpinimosi ir artimumo. „Prieraišumas“ reiškia galingą troškimą būti kartu su kitu žmogumi, liestis fiziškai, būti priimtam, būti tuo, kuriuo rūpinamasi. „Rūpinimasis“ – tai norėjimas aukotis vardan kito žmogaus. „Artimumas“ reiškia santarvę ir įsipareigojimą tarp dviejų žmonių.

Remiantis autoriumi, meilę nuo simpatijos skiria tai, kaip mes vertiname mylimą ir mėgstamą žmogų. Tai yra, mes pamėgstame žmogų tik tada, jei manome, kad jis yra intelektualus, teigiamas ir vertas mūsų pagarbos.

„Draugiška“ ir „aistringa“ meilė

Pagal E. Hatfield („A new look at love“, 1978), du pagrindiniai meilės tipai yra draugiška ir aistringa meilė. „Aistringa“ meilė – tai visiško fizinio susijaudinimo būsena bei gilus troškimas susivienyti su kitu žmogumi. „Draugiška“ meilė – tai švelnumas, kurį mes jaučiame tiems, su kuriais susiję mūsų gyvenimai. Aistringa meilė, kaip galinga emocija, gali būti ir nežmoniškai laiminga (kai meilė abipusė), ir visiškai beviltiška (kai meilė – be atsako). Na, o draugiškoji meilė pasiekiama tik tada, kai žmonės atsisako intymaus elgesio. Nors daugybė žmonių tikisi santykiuose suderinti aistringos meilės malonumus ir draugiškos meilės saugumą, iš tikrųjų, remiantis autore, to padaryti neįmanoma.

Spalvinis meilės tipų modelis

Knygoje „The colors of love“ (1973), psichologas Lee pabrėžia, kad taip pat, kaip egzistuoja trys pirminės spalvos (raudona, geltona ir mėlyna), yra ir trys pirminiai meilės tipai: meilė idealiam žmogui, meilė – žaidimas bei draugiška meilė. Šių pirminių tipų mišiniai sukuria antrinius tipus, o tai reiškia, kad antriniai meilės tipai yra visiškai nepriklausomi nuo savo sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui, manija (įkyri meilė) yra meilės idealiam žmogui ir meilės – žaidimo mišinys; praktiška meilė yra meilės – žaidimo ir draugiškos meilės mišinys; na, o pareiginga ir pasiaukojanti meilė susideda iš meilės idealiam asmeniui ir draugiškos meilės.

Taip pat egzistuoja dar devynios kombinacijos – pirminių ir antrinių tipų mišiniai.

Trikampio teorija

R. Sternberg’o(„A triangular theory of love“, 1986) trikampio teorija teigia, kad yra trys pagrindiniai meilės komponentai: artimumas, aistra ir atsidavimas. Artimumas – tai atsivėrimas, dalinimasis mintimis ir emocijomis su kitu asmeniu. Aistrą „sudaro“ erotinis susidomėjimas ir artimi santykiai. Atsidavimas – tai sprendimas būti su vieninteliu žmogumi ir nekreipti dėmesio į kitus potencialius partnerius.

Kai egzistuoja visi šie elementai, meilė yra absoliuti. Tačiau, pasak autoriaus, tokia meilė retai pasitaiko. Paprastai žmonės pabrėžia vieną ar du komponentus, taip sukurdami „aklą meilę“ (daug atsidavimo, mažai artimumo ir aistros), „romantišką meilę“ (daug artimumo ir aistros, mažai atsidavimo), „draugišką meilę“ (daug artimumo ir atsidavimo, mažai aistros), „beprasmišką meilę“ (daug aistros ir atsidavimo, mažai artimumo), „simpatiją“ (daug artimumo, mažai aistros ir atsidavimo) ir „nemeilę“ (kai nėra nei vieno iš minėtų komponentų).

Sternberg’as teigia, kad individualiuose santykiuose šie komponentai išsidėsto skirtingai. Pavyzdžiui, ilgalaikiuose santykiuose aistra iš pradžių pasiekia aukščiausią tašką, o tada nuslūgsta, bet artimumas vis labiau auga.

Du žmonės tuo pačiu metu gali pabrėžti skirtingus komponentus – vienam gali reikėti tik aistros, kitam – tik artimumo. Kad santykiai būtų sėkmingi, partneriai turi panaikinti šiuos skirtumus.

Views All Time
Views All Time
4302
Views Today
Views Today
1
0 0