Mano Mylimas,

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“).

Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti…

Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas.

Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių.

Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė! Ji labai smagi ir draugiška, mėgsta gerų, nuoširdžių žmonių draugiją. Turiu aš ir penkis kaktusus ant palangės, kur jie mėgaujasi saulute, o kai jos nėra – vienas kito draugija. Dar turiu aš Ligą. Jai patinka manyje gyventi, o man kartais labai skauda. Bet tu nebijok, esu tikra, kad kartu mes ją įveiksim. Ji pasitrauks iškart, kai paimsi mane už rankos, pažvelgsi man į akis ir ištarsi: „Nebijok, mes ją įveiksim“. Ak, mano Mylimas, prašau tavęs, neužtruk…

Mano Mylimas, Tu turbūt nekantrauji sužinoti, kokia aš esu (kaip ir aš nekantrauju sužinoti, koks Tu). Esu aš paprasta. Labai mėgstu knygas ir kiną. Mano Mylimas, su nekantrumu laukiu tos dienos, kada galėsiu su Tavimi pasidalinti savo mėgstamiausiomis knygomis ir mylimiausiais filmais. O jei tu nemėgsti nei knygų, nei kino, tai ne bėda – aš nemėginsiu primesti Tau savo pomėgių, bet su džiaugsmu bandysiu suprasti Tavuosius.

Mano Mylimas, ar Tu žinai, kokie mes būsime laimingi?! Pamiršę viską pasaulyje gėrėsimės vienas kitu nuo aušros ligi sutemos ir nuo sutemos ligi aušros, gersime vienas kitą lyg gyvybės eliksyrą, skęsime vienas kitame lyg svaigioj palaimoj. Ir nieko, nieko daugiau mums nereikės: Tu būsi mano pilnatvė, o aš – Tavo.

Maži dalykai mums virs stebuklu, o kiekviena diena – dievų puota. Nebus nei baimės, nei liūdesio, nei skausmo, nei vienatvės, kai būsime vienas kitą radę. Mano Mylimas, kasdien dėkoju Dievui už tai, kad Tu esi. Neklausiu Jo, nei kur yra ta nebūta šalis, kurioj tu gyveni, neklausiu Jo nei Tavo vardo, nei kada Tave sutiksiu. Žinau, kad tai įvyks, kai ateis laikas. Ir tik ta širdis, ta nerami ir nekantri širdis vis kužda, kad Tave sutiksiu tuoj…

Berta

Views All Time
Views All Time
2338
Views Today
Views Today
1
0 0