Tikėjau meile, džiaugiausi ja, gyvenimu. Buvau nerūpestinga, naivi. Jis tuo pasinaudojo. Kai jį pamačiau, gyvenimas man dar labiau ėmė patikti. Dėkoju likimui, kad man jį atsiuntė. Jis buvo tarsi angelas. Be galo gražus, o akys, tos akys, jos mane hipnotizavo. Vien į jas pažiūrėjus šiaušdavosi oda, o širdis galėdavo iššokti iš krūtinės. Kai jo rankos liesdavo mane, atrodė, kad kūną glosto šilkas. Jo glamonės priversdavo virpėti visas kūno ląsteles. Bučiniai degindavo. Bet…Bet visa tai patyriau ne aš viena.. Jo bute jį užtikau su kita. Su kita mergina Jis manęs nematė, aš tik raštelį palikau, kuriame parašiau: „Gyvenimas – tai trumpa mūsų egzistencijos akimirka, kurią reikia išnaudoti. Jei esi, ar kada buvai nuoširdus suprasi. Sudie.“ Nuo to karto aš jį mačiau tik kartą, mieste su ta pačia mergina. Juk sakoma, ką likimas sujungė, tą gali ir išskirti. Man taip ir atsitiko. Nesakau, kad nebetikiu meile, bet aš jos nebenoriu. Nenoriu.

Atsiuntė: Gerda

Views All Time
Views All Time
1237
Views Today
Views Today
1
0 0