Nežinau kito šventraščio, kuriame toks svarbus ir reikšmingas būtų žodis „meilė“. Naujajame Testamente jis kartojamas itin dažnai.

Turbūt net netikintys yra girdėję didžiausią ir svarbiausią krikščionybės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 23, 37. 39).

Ir ne vienas turbūt susimąstė: „Na, kaip gi aš mylėsiu kokį vargetą ar vagį? Koks jis man „artimas“? Myliu savo tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, draugus. Bet mylėti kiekvieną sutiktą, netgi man kenkiantį?..“ Čia ir vėl pakiša koją mūsų lietuvių kalba. Meilė meilei nelygu. Agapė juk ne erotas.

Jėzus, atsakydamas į klausimą, kas yra „artimas“, kartu pasako ir ką reiškia „mylėti“. Gerojo samariečio palyginimas (Lk 10, 29–37) moko, kad artimo meilė yra sąmoningas pasirinkimas ir veiksmas, o ne jausmas. Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk“. Ne „jausk“ ar „galvok“, o „daryk“. Suprantama, žmogus negali visiškai valdyti savo jausmų, tačiau gali valdyti savo elgesį.

Tuomet aiškesnė darosi ir garsioji šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Juk ne apie įsimylėjimą jis kalba. Įsimylėjėliai ir taip būna truputėlį „išprotėję“, o jeigu dar darytų viską, ką nori… Žmogus netobula būtybė ir jo meilė netobula. Jeigu tai suprasime per jausmo prizmę. Tačiau jeigu galvosime apie meilę Dievui kaip apie Jo įsakymų vykdymą, kaip apie Jo matymą kiekviename sutiktajame, „mylėti“ ir „daryti“ reikšmės sutaps.

Tačiau čia norėjau pasvarstyti ne apie krikščionišką, o apie krikščionių meilę. Krikščionių, vadinasi, paprastų žmonių, nors ir išpažįstančių nepaprastą religiją.

Jei agapė užima visą erdvę, kas lieka erotui? Žodžio „eros“ Naujajame Testamente nėra. Visiškai. Netgi kalbant apie vyro meilę žmonai (Ef 5, 25 ir kitur), kalbama ne apie romantišką ar seksualią meilę, o apie agapę.

Ar tai reiškia, kad jausmingumas ir seksualumas pirmųjų krikščionių buvo ignoruojami? Ar susirūpinimas sielos gerove buvo visai užgožęs kitus žmogiškus jausmus ir instinktus?

Šv. Pauliaus laiškuose požiūris į santuoką ir santuokinius lytinius santykius yra gana dviprasmiškas. Vyskupo ir diakono idealas – „vienos žmonos vyras“ (1 Tim 3, 2; 5, 11–12; Tit 1, 6). Santuoka turi būti gerbiama (Hebr 13, 4), smerkiamas draudimas tuoktis (1 Tim 4, 3).

Kita vertus, santuoka yra tik panacėja nuo paleistuvystės, kurios įvairios formos (1 Kor 6, 9–10) tuo metu, matyt, buvo paplitę, nes smerkiamos ne viename laiške.

Apie meilę, kaip jau minėjau, kalbama daug, tačiau tai dvasinga meilė – rūpinimasis vienas kito siela. Erotiškoji meilė vos vos nujaučiama frazėje „atlikti sutuoktinio pareigą“ (jeigu „pareiga“ ir „erotika“ turi ką nors bendro).

O gal erotinės meilės sampratos tais laikais išvis nebuvo? Juk ir santuoka dažniausiai buvo sudaroma ne iš meilės. Šv. Pauliaus laiškuose atsispindi patriarchalinė to meto santvarka, iki šiol piktinanti ne vieną feministę ir trukdanti ramiai skaityti Šventąjį Raštą.

Moteris turi būti „visiškai paklusni“ savo vyrui, negali jo mokyti nei jam vadovauti (1 Tim 2, 11–12) ir pan., nes ne vyras moteriai, o moteris vyrui sutverta (1 Kor 11, 9). Gerai, jeigu vyras klauso apaštalo pamokymų ir myli savo žmoną kaip save patį. O jeigu ne… Ir jaustis nuskriausta moteris tarsi neturi pagrindo, nes juk Ieva pirmoji pasidavė pagundai, o ne Adomas. Tokia santuokos ir vyro bei žmonos samprata išliko daugelį amžių.

Gal dėl to, nors santuoka saugojo bendruomenę nuo paleistuvystės, šv. Paulius mieliau visus būtų matęs viengungius, atsidėjusius vien tik Viešpaties tarnystei (1Kor 7, 7–9). Kas būtų, jei šis jo noras būtų išsipildęs?.. Kai kurios bendruomenės, tokios kaip manichiejai, bogumilai, paulinai, seksualumą prilygino nuodėmei, atmetė santuoką ir galų gale arba buvo pasmerktos Bažnyčios, arba natūraliai išnyko.

Šiais seksualumo šlovinimo ir susirūpinimo demografine padėtimi laikais mintys apie masinę viengungystę skamba nejaukiai. Tačiau reikia nepamiršti, kad buvo laukiama itin greitos pasaulio pabagos ir antrojo Kristaus atėjimo (1 Kor 7, 29). O žinant, kad tuoj tuoj žengsi prie Kūrėjo sosto atsiskaityti už savo gyvenimą, juk ne erotika galvoj, tikrai ne.

Vis dėlto šiuolaikiniai Šventojo Rašto tyrinėtojai pasirūpino seksualumo reabilitavimu. Pasak jų, seksualumas yra natūralus ir geras dalykas, kurį paniekino kai kurie senovės teologai, neteisingai interpretavę šv. Pauliaus laiškus. Juk Dievas sukūrė žmogų kūnišką, be to, sukūrė juos du – vyrą ir moterį, palaimino jų palikuonis, vadinasi, palaimino seksualumą. Antra, Kristus buvo tikras žmogus, vadinasi, neišvengė seksualumo, nors jo ir nepanaudojo. Be to, jei agapė yra visa apimanti meilė, vadinasi, ji apima ir erotinę, romantiškąją meilę.

Kultūrinės meilės išraiškos formos kinta, tačiau dėl to neišnyksta nei dvasinė, nei erotiškoji meilė. Agapė palieka vietos erotui, jį pašventina ir šiek tiek apriboja, kad vestų į išganymą, o ne į nuodėmę.

Todėl ir šie gražiausi Naujojo Testamento žodžiai apie meilę skaitomi ne tik kunigų ar vienuolių šventimų, bet ir santuokos sakramento metu:

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.

(1Kor 13, 4–8)

Views All Time
Views All Time
2088
Views Today
Views Today
1
0 0