Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar

Cute Couple in Love Photography Straipsniai.lt

Jei prieš keturiasdešimt metų vestuvėms besiruošiančios poros būtume paklausę: „Kokia jūsų partnerio savybė jums svarbiausia: seksualumas, atsakingumas ar jautrumas?“, porelė, tikėtina, būtų kaip reikiant sutrikusi. Seksualumas?! Tokio žodžio nei žodyne, nei bendrinėje kalboje tuomet nebuvo!

O štai šiais laikais Lietuvoje seksualumas, pasirodo, yra labiausiai pageidautina mylimojo savybė. Ji tapo tokia svarbi, kad beveik sunku įsivaizduoti, kaip be šios sąvokos apskritai įmanoma kalbėti apie vyro ir moters santykius. Tačiau akivaizdu, kad įmanoma (na, bent jau buvo).

Laikai keičiasi. Kažin, o kaip laikui bėgant žmonių meilė keičiasi (jei apskritai keičiasi)? Turiu omenyje ne kurio nors konkretaus žmogaus gyvenimą, o bendražmogišką sugebėjimą mylėti. Patį jausmą apčiuopti, sulaikyti ir įvertinti kažin ar įmanoma, tačiau požiūrį į meilę patyrinėti galima. Straipsnyje pabandysiu palyginti požiūrį į vyro ir moters meilę (bei su ja susijusius padarinius, tokius kaip gyvenimas kartu, santuoka) tarybiniais laikais ir šiandien. Per paskutinį dešimtmetį įvyko labai svarbus visuomenės santvarkos ir ideologijos lūžis. Kas žino, galbūt panašus lūžis įvyko ir meilės sampratoje?

Straipsniai 1 reklama

Beje, reikia paminėti, kad tarybiniais laikais tokie psichologiniai ir socialiniai tyrimai, kokie atliekami dabar, buvo neįmanomi. Akademinius tyrimus valdė ir varžė tarybinė ideologinė propaganda ir cenzūra. Gaila, bet objektyvaus vaizdo, ką žmonės galvojo, susidaryti neišeina. Taigi rašydama apie tarybinių laikų požiūrį į meilę remsiuosi tais duomenimis, kurie yra, pabandysiu apžvelgti, koks požiūris į meilę ir vedybas tarybiniais laikais buvo tikslingai skleidžiamas ir kokios nuostatos buvo formuojamos viešojoje erdvėje. Galbūt tai nebus tikslus to meto žmonių meilės suvokimo vaizdas, tačiau bent jau galėsime susidaryti įspūdį, kokie meilės vėjai sklandė viešojoje erdvėje.

Santuoka

Sovietiniais metais

1940 m. buvo priimtas pirmasis tarybinės santuokos įstatymas, kuriuo bažnytinė santuoka buvo paskelbta negaliojančia ir įmanoma nebent prieš tai atlikus civilinę metrikaciją. Žmonėms, norėjusiems išvengti civilinės metrikacijos ir tuoktis tik bažnyčioje, įstatymo buvo numatyta bauda (iki 5000 Lt arba net areštas).

Pagal sovietinę ideologiją tik metrikacijos biure sudaryta santuoka gali būti laiminga, o bažnytinė santuoka – užprogramuotos skyrybos. Kuo buvo grindžiama ši tezė? Ogi tuo, kad tuokdamasi bažnyčioje pora savo šeimyninę meilę patiki Dievui (kurio gi nėra!), o civilinės metrikacijos biure besituokianti pora pati prisiima atsakomybę už šeimyninės laimės kūrimą. Svarbu, kad vedybos būtų viešos, kad kolektyvas taip pat dalyvautų vedybų įtvirtinime, todėl į tylias, pusiau slaptas vedybas buvo žiūrima įtariai. Geriausios tokios vedybos: tinkamo amžiaus (pilnamečiai, geriau sulaukę dvidešimties) sveiki piliečiai sukuria šeimą turėdami visos tarybinės visuomenės gerovės viziją, o šis aktas plačiai paviešinamas. Vedybos toleruojamos tik tarp pilnamečių, geriau jau vėlyvesnio jauno amžiaus žmonių, idant prieš susituokdami spėtų geriau pažinti vienas kitą. Vedybos tarp nepilnamečių (išskirtiniais atvejais toks leidimas kartais būdavo duodamas) ir / arba „iš reikalo“ būdavo itin smerkiamos.

Šiais laikais

Šiais laikais leidžiama tuoktis tiek santuokos rūmuose, tiek bažnyčioje. Susituokus bažnyčioje galima įregistruoti santuoką paprastai, be didelių ceremonijų. Didelė dalis besituokiančiųjų renkasi bažnytines apeigas. Tiesa, norint susituokti bažnyčioje, būtinas tam tikras pasirengimas (reikia lankyti specialius sužadėtiniams skirtus kursus, kuriuose būsimieji jaunavedžiai supažindinami su Santuokos sakramento slėpiniu bei bažnyčios mokymu). Tokiu būdu siekiama, kad Santuokos sakramentas būtų priimamas sąmoningai, o ne dėl mados ar estetinių priežasčių. Nepaisant šių suvaržymų, dalis bažnyčioje besituokiančių porų bažnytinę santuoką renkasi sekdami dabartine mada.

Šiuolaikinės vestuvės gali būti kokios tik nori – ir pompastiškos, ir visai mažytės, tik su liudininkais. Nepaisant to, jog bažnyčioje tuokiamasi Dievo akivaizdoje, vargu ar kas nors įsivaizduoja, kad atsakomybę už savo laimę perleidžia Dievui, o patys nusiplauna rankas. Priešingai – tikima, kad bažnytinė santuoka sustiprina atsakomybę. Juk prisiekiama „mylėsiant visą gyvenimą“. Kaip ir anksčiau, dalis lietuvių renkasi įregistruoti santuoką tik Santuokos rūmuose.

Partnerio pasirinkimas

Sovietiniais metais

Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje spauda mirgėjo tokiomis antraštėmis, kaip „Koks turi būti tavo vyras?“, „Už ko tekėti?“, „Optimali žmona“. Tarybinė ideologija skatino kurti šeimą vadovaujantis ne jausmais, o racionalia ideologijos padiktuota logika. Tėvai buvo raginami išugdyti atitinkamą vaikų skonį, kad pasirinktų „teisingą“ vedybų partnerį. Buvo patariama tikrinti būsimojo sutuoktinio charakterio savybes, jo / jos požiūrį į darbą, senus žmones. Šiukštu nesusieti gyvenimo su buvusiu „liaudies priešu“ ar jo vaiku. Buvo netgi siūloma atlikti būsimo sutuoktinio (-ės) intelekto testus aptariant knygas, kino filmų ar pjesės herojų veiksmus!

1970-aisiais viename žurnalų pasirodė kompiuterių inžinierių patarimas formalizuoti sutuoktinių pasirinkimą pagal tam tikrą iš anksto sudarytą programą. Joje buvo siūloma atsižvelgti į asmenų išsilavinimą, poreikius, pomėgius ir tokiu būdu sudaryti lenteles bei elektroninius patariklius. O štai viename straipsnyje „Už ko tekėti“ siūloma atkreipti dėmesį į tokius fizinius „defektus“, kaip nevienodos akys, suaugę antakiai, plaukų verpetai, mat, kaip teigiama straipsnyje, sutrikusios psichikos žmonės turi šiuos ir panašius trūkumus. Trumpai tariant, sovietiniais metais buvo siūloma susidaryti patikros sąrašą, kuriame būsimasis partneris turi surinkti kuo daugiau pliusiukų.

Šiais laikais

Į partnerio pasirinkimą žiūrima daug laisviau. Juk tuokiamės meilės, artumo ir šeimos vizijos vedami. Niekas tau nepasakys, kokiomis konkrečiomis savybėmis turi pasižymėti tavo mylimasis ar mylimoji. Kiekvienam galioja pasirinkimo laisvė. Na, nebent pats žmogus gairių ieško, pavyzdžiui, astrologijoje. Beje, tokių ieškančiųjų yra daug: horoskopų aiškinimai, nurodantys, kokio ženklo priešingos lyties atstovai vienas kitam labiausiai tinka, labai paklausūs. Be to, ir šiais laikais yra žmonių, kurie rūšiuoja galimų partnerių pliusus ir minusus, ieškodami ir niekaip nerasdami tobulojo ar tobulosios, su kuriuo / kuria galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tik sovietiniais metais partnerio pliusų ir minusų skaičiavimas buvo skatinamas dėl sveikos tarybinės santuokos, o dabar tai daroma iš asmeninio perfekcionizmo (ir egocentrizmo).

Kaip rodo vienos apklausos, atliktos Santuokos rūmuose kalbinant tuoktis besiruošiančias poras, rezultatai, šiais laikais lietuviams svarbiausios partnerio savybės – seksualumas, atsakomybė, jautrumas ir darbštumas (būtent tokia svarbos tvarka). Faktas, jog seksualumas yra geidžiamiausia partnerio savybė, bent jau man kelia nuostabą. Kyla klausimas, ar toks seksualumo sureikšminimas – tiesiog vyraujančio seksualumo kulto atspindys? O gal seksualumu vadinamas partnerio fizinis patrauklumas?

Tarybiniais laikais jaunuoliams kažin ar būdavo kalbama apie tai, kad su pasirinktu vedybų partneriu visą likusį gyvenimą (ar bent jau iki skyrybų) gyvensi intymų gyvenimą, ir ką tai reiškia. O štai šiuolaikiniai lietuviai, tikėtina, šiuo klausimu gana sąmoningi.

Gyvenimas nesusituokus

Sovietiniais metais

Vyras ir moteris, gyvenantys ne santuokoje kaip vyras ir žmona, buvo vadinami „sugyventiniais“ (šį žodį ištariant su paniekos doze). Gyvenimas nesusituokus buvo laikomas amoraliu dalyku. Tarybiniais laikais viskas turėjo būti aišku, vieša ir užregistruota. Nori gyventi kartu – tuokis. Nebenori – blogai, bet jei jau užsispyrei, tuomet skirkis ir vėl tuokis. Pase bus juodu ant balto įrašyta, kiek kartų tuokeisi ir kiek vaikų turi.

Šiais laikais

Gyvenimas „susidėjus“ dabar vadinamas kohabitacija. Tai gana dažnas ir visuomenės akimis normalus reiškinys. Ypač populiaru pagyventi po vienu stogu iki santuokos, esą, tam, kad partneriai geriau pažintų vienas kitą prieš priimdami spendimą visam gyvenimui. Naujausi tyrimai rodo, kad 50 % jaunuolių gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Tokia tendencija aiškinama tiek valstybės politikos, tiek visuomenės nuostatų liberalėjimu.

Kaime kohabitacija plinta tarp vyresnių nei 40 metų žmonių – išsiskyrusiųjų arba našlių, kurie tiesiog pradeda gyventi kartu patogumo dėlei ir dalijasi bendro ūkio rūpesčiais. Gi miestuose toks gyvenimo būdas paplitęs tarp jaunimo. Jauni žmonės dažniausiai renkasi gyvenimą kartu iki santuokos kaip santykių patikrinimo būdą. Tačiau, kaip rodo tyrimai, toks patikrinimas nepasitvirtina. Lietuvoje gausiai skiriasi tiek iki santuokos kartu gyvenusios, tiek negyvenusios poros.

Apibendrinant galima sakyti, jog šiandien kartu gyvenantys nesusituokę žmonės nėra visuotinai smerkiami. Žinoma, konservatyvesnių pažiūrų šalininkai tokiam gyvenimo būdui nesimpatizuoja.

Aistringa meilė

Sovietiniais metais

Tarybinė propaganda aistringos meilės nepalaikė ir nepripažino santuokos iš aistringos meilės. Tarybinės šeimos sukūrimo tikslas – visų pirma, naujos kartos auklėjimas – kokia dar gali būti aistra? Natūralu, kad prieš priimant sprendimą tuoktis jaunimas buvo skatinamas vadovautis ne jausmais, o logika. Laikraštis „Komjaunimo tiesa“ 1946 m. rašė: „Kas iš jaunųjų žmonių nenori šeimyninės laimės? Tačiau, ieškant laimės, argi galima vadovautis tik jausmais? Ar nereikia protingai apsvarstyti padėties?“ Buvo siūloma verčiau išlaukti susižavėjimo laiką, palaukti, iki meilė praeis, ir tuomet spręsti, kuris partneris yra tinkamas santuokai. Profesorius K. Daukša netgi tvirtino aistrą esant liguistą, nesveiką emociją, kurią reikia „persirgti“ kuo greičiau.

Vis dėlto, propaganda lieka propaganda – kažin ar daug piliečių jos klausė. Juk ne veltui J. Zalyčio knyga apie vedybinį (kartu ir intymų) gyvenimą tapo populiariausiu vadovėliu.

Šiais laikais

Šiais laikais aistringa meilė santuokoje – siekiamybė. Ne veltui žurnalai mirga istorijomis apie karštai vienas kitą mylinčias ir gražias šeimas kuriančias bei puoselėjančias poras. Kita vertus, atsirado daug žmonių, skanduojančių (ir tvirtai tuo tikinčių), jog meilė trunka trejus metus. Vieni tiki įsimylėjimą ilgainiui virsiant prisirišimu ir taikiai su tuo gyvena, kiti nenuilstamai ieško aistringos meilės keisdami partnerius, dar kiti puoselėja arba ieško aistringos meilės pasirinkę vieną partnerį.

Vis tik didelis skyrybų skaičius rodo, kad aistringos meilės paieškos dažnai vyksta klaidų ir bandymų keliu.

Žvilgsnis į save

Rašant šį straipsnį, apibūdinti sovietinę meilę (tiksliau, su ja susijusią propagandą) buvo lengviau nei rašyti apie šiuos laikus. Ankstesnis požiūris į meilę ir santuoką buvo aiškus, kategoriškas ir „suklasifikuotas“. O dabar… Tų požiūrių tiek daug, kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kaip mylėti, kada ir su kuo tuoktis, kaip gyventi santuokinį gyvenimą bei kokiomis vertybėmis vadovautis. Šiais laikais sunku apie meilę parašyti trumpai ir apibendrintai. Gal ir gerai, kad sunku, nes meilės iš tikrųjų „įrėminti“ neįmanoma.

Tarybinė meilės reikalų propaganda dabar kelia šypseną. Galbūt kas nors anuomet ja tikėjo ir rėmėsi, tačiau neabejoju, jog didesnė dalis žmonių į propagandą žiūrėjo su sveikos ironijos doze, o gyveno pagal savą meilės suvokimą ir džiaugėsi gyvenimu. Kita vertus, žvelgiant iš praeities į šiuos laikus, seksualumo ir aistros vyro ir moters santykiuose sureikšminimas galbūt yra mūsų laikų propaganda? Tai, ką dabar vadiname liberalumu, žvelgdami iš praeities pozicijos galbūt matytume kaip anarchiją, aiškių vertybių nebuvimą? Savaip teisūs gali būti ir tie, kas su nostalgija prisimena anuos – aiškių vertybių (tokių kaip šeimos stabilumas, draugystė, ištikimybė) laikus, ir besidžiaugiantieji šiuolaikine meilės laisve.

Sveika kartkartėmis į tą patį dalyką pažvelgti iš skirtingos perspektyvos. Tada galima aiškiau pamatyti tai, kas tikra, kuo verta pasidžiaugti, ir tai, kas yra supainiota, ką verta iš naujo prisiminti. O žmonės kaip mylėjo, taip mylės…

Šiame straipsnyje naudota medžiaga:

D. Marcinkevičienė, „Civilinė metrikacija ir santuoka sovietinėje Lietuvoje 1940-1969 m.“, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, nr.73, p. 51–58, 2009.

V. Legkauskas, „Ikisantuokinės kohabitacijos ir kohabituojančių bei vedusių porų pasitenkinimo santykiais ir santykių stabilumo sąsajos“, Socialiniai mokslai, nr. 3 (61), p. 51–59, 2008.

G. Matulienė, R. Dobrovolskienė, „Jaunų šeimų socialinės ir psichologinės problemos. Sociologija“, Mintis ir veiksmas, nr. 2,  p. 23–40, 2002.

Plačiau apie naują žurnalo numerį skaitykite

Views All Time
Views All Time
2813
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

6 + 4 =