Prisijunk prie Pasipriešinimo. Įsimylėk.

Įsimylėjimas – tai galutinis sukilimo, pasipriešinimo šiandienos nuobodžiam, socialiai varžančiam, kultūriškai slegiančiam, juokingam pasauliui aktas. Meilė transformuoja šį pasaulį. Jei žmogus anksčiau nuobodžiavo, jis dabar jaučia aistrą. Jei ji anksčiau buvo atitrūkusi nuo realybės, tai dabar ji yra susijaudinusi ir priversta imtis konkrečių veiksmų.

Pasaulis, kuris anksčiau atrodė tuščias ir erzinantis, prisipildė prasmės, rizikos, laimėjimų, didybės ir pavojų. Mylinčiam Gyvenimas – tai dovana, nuotykis su pačia didžiausia įmanoma rizika. Kiekviena akimirka yra įsimintina, skaudi savo trumpučiu grožiu. Įsimylėjęs žmogus, kuris buvo pasiklydęs, vienišas ir susipainiojęs, pagaliau tiksliai sužino, ko norįs. Staiga jo egzistencija tampa protinga, vertinga, netgi didinga ir kilnia. Deganti aistra – tai vaistas, kuris išgydo sunkiausius nevilties ir rezignacijos atvejus.

Meilė įgalina susijungti su kitais prasmingai – ji juos priverčia mesti į šalį visas kaukes ir rizikuoti, būti sąžiningais ir spontaniškais drauge, pažinti vienas kitą veiksmingais būdais. Taigi, mylėdami mes galime rūpintis vienas kitu iš tikrųjų, o ne iš baimės, kaip liepia krikščioniškoji doktrina. Bet tuo pačiu meilė išsviedžia mylintį iš kasdienybės rutinos ir atskiria jį nuo kitų žmonių. Jis ar ji jaučiasi, tauri būtų už milijono mylių nuo žmonių bandos, ir gyvena visiškai kitokiame, nei jie, pasaulyje.

Šiuo aspektu meilė yra sąmokslas, kadangi ji kelia grėsmę nusistovėjusiai kasdienybės tvarkai. Nuobodūs produktyvaus darbo ir etiketo ritualai įsimylėjusiam nebereiškia nieko, kadangi jį valdo svarbesnės jėgos nei niekinga inercija ir paklusnumas tradicijoms. Marketingo strategijos, kurios remiasi apatija ar nesaugumo jausmu, jo neveikia. Pramogos, sukurtos pasyviam vartojimui, kuris paremtas išsekimu ar cinizmu, daugiau jo nebesudomina.

Šiandieninis pasaulis, tiek viešas, tiek privatus, nebėra vieta aistringam ir romantiškam įsimylėjėliui-nes jis mato daugiau prasmės tranzavime į Aliaską ar sėdėjimą parke ir debesų stebėjimą su tuo, kurį myli, negu ruošimesi matematikos egzaminui ar nekilnojamo turto pardavinėjime..ir jeigu jis tai suvoks, jis turės drąsos tai įvykdyti, o ne kankintis dėl neišsipildžiusių troškimų. Jis žino, kad naktį, kuomet įsilaužė į kapines ir mylėjosi po žvaigždėmis, prisimins daug ryškiau, nei televizoriaus žiūrėjimą. Todėl meilė grasina mūsų vartotojiškai ekonomikai, kuri paremta visiškai nereikalingų produktų vartojimu ir darbu, kuris atliekamas šiam vartojimui palaikyti.

Panašiai meilė kelia grėsmę mūsų politinei sistemai, nes neįtikėtina, kad žmogus, kuris nori gyventi dėl asmeninių santykių, norėtų kovoti ir mirti dėl tokių abstrakcijų, kaip valstybė. Apie tai užsiminus, būtų sunku jį įtikinti netgi mokėti mokesčius. Meilė grasina visų rūšių kultūrai, nes žmonių, kuriems meilė suteikė išminties ir drąsos, nesulaikys tradicijos ir įstatymai, kurie nėra susiję su įsimylėjėlį vedančiais jausmais.

Jeigu galime atsispirti savo aistroms…
…tai tik dėl jų silpnumo, o ne dėl mūsų stiprybės.

Žana d’Ark

Meilė netgi graso pačiai mūsų visuomenei. Buržuazija ignoruoja ir bijo tikros, aistringos meilės, nes ji kelia didelį pavojų stabilumui ir apsimetinėjimui, kurio jie taip trokšta. Meilė nepakenčia jokio melo, jokios neteisybės, netgi jokių mandagių pusiau tiesų, apnuogina visas emocijas ir atskleidžia paslaptis, kurių negali išlaikyti prijaukinti vyrai ir moterys. Negali pameluoti savo emocinėmis ir seksualinėmis reakcijomis; situacijos ir idėjas tave jaudina ar atstumia nepaisant, ar tau tai patinka, ar tai yra mandagu, patartina, ar ne. Žmogus negali būti įsimylėjęs ir labai atsakingas, gerbtinas visuomenės narys tuo pačiu, nes meilė meilė priverčia daryti dalykus, kurie nėra „atsakingi“ ar „patikimi“.Tikra meilė yra neatsakinga, nesuvaldoma, maištinga, bebaimė, pavojinga mylinčiam ir visiems aplinkui, nes ji tarnauja tik vienam valdovui: aistrai, kuri priverčia širdį plakti greičiau. Ji atsikrato viso kito, pavyzdžiui, savisaugos, pareigingumo ar gėdos. Meilė pastūmėja moteris ir vyrus į herojiškumą ir antiherojiškumą-mylinčiam nereikia gynybos.

Taip yra todėl, kad mylintis žmogus šneka skirtinga moraline ir emocine kalba negu tipiškas buržuazijos atstovas. Tipiškas buržujus nejaučia jokių galingų, liepsnojančių aistrų. Deja, viskas, ką jis jaučia, tėra tyli neviltis dėl gyvenimo, kurį jis leidžia siekdamas primestų tikslų. Juos primeta šeima,mokytojai, darbdaviai, tauta, kultūra, ir tai jam net neleidžia suvokti, ko reikėtų ir norėtųsi jam pačiam. Nevedamas degančios aistros, jis negali pasirinkti, kas jam pačiam yra gera, o kas bloga. Todėl jis yra priverstas laikytis kažkokios dogmos ar doktrinos, kuri jį vestų. Idėjų rinkoje pilna moralinių normų, bet, kurią bepasirinktų pasimetęs žmogus, tai nėra tikra! Kiek daug vyrų ir moterų, niekada taip ir nesupratusių, kad jie galėjo patys valdyti savo likimus, gyvena nuobodžiai, galvodami ir verkdami pagal įskiepytus dėsnius, vien todėl, kad neturi kitų minčių, ką daryti? Bet mylinčiam žmogui nereikia jokių gatavų principų, kuriais vadovautųsi, jo ar jos aistros nurodo, kas yra gera ir bloga, kadangi širdis jį veda. Mylintis mato pasaulyje grožį ir prasmę, kadangi jo aistros nuspalvina pasaulį kitomis spalvomis. Jam nereikia dogmų, moralinių sistemų, įsakymų ir imperatyvų, nes įsimylėjęs žino, ką daryti, be instrukcijų.

Taigi, mylintis žmogus kelia grėsmę mūsų visuomenei. Kas būtų, jei kiekvienas pats nuspręstų, kas teisinga, o kas klaidinga, nesiremdamas tradicine morale? Kas būtų, jei kiekvienas bijotų nemielos, negyvos monotonijos labiau negu bijo rizikos, labiau negu bijo šalčio, alkio ar pavojaus? Kas, jei kiekvienas mestų „atsakomybę“ ir „sveiką protą“ šalin ir išdrįstų įgyvendinti labiausiai pašėlusias savo svajones, rizikuoti viskuo ir gyventi, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė? Pagalvok, kokia vieta taptų pasaulis! Jis tikrai būtų kitoks, nei yra dabar, ir nebereikia aiškinti, kodėl „mainstreamo“ atstovai, status quo aukos ir sergėtojai, bijo permainų.

Ir dėl to, nepaisant stereotipinių medijos įvaizdžių, kuriais ji naudojasi pardavinėdama dantų pastą ir vestuvinius kostiumus, tikra, aistringa meilė mūsų kultūroje yra smerkiama. Būti „blaškomam jausmų“ yra smerkiama, vietoje to liepiama visada valdyti, saugotis, kad mūsų širdys mūsų nepaklaidintų. Vietoj to, kad mus skatintų išdrįsti prisiimti rizikos pasėkmes, mums pataria visiškai nerizikuoti, būti „atsakingais“. Ir pati meilė yra reguliuojama. Vyrai neturi įsimylėti kitų vyrų, moterys-kitų moterų, asmenys iš skirtingų etninių aplinkų neturi įsimylėti, arba įžengs fanatikai, palaikantys moderniosios Vakarų kultūros puolimą prieš individą. Vyrai ir moterys, kurie jau yra sudarę teisinę/religinę santuoką, neturi įsimylėti ko nors kito, netgi jeigu jie nebejaučia jokios aistros savo sutuoktiniams. Meilė, kaip dauguma mūsų ją šiandien įsivaizduojame, yra kruopščiai numatytas ir paruoštas ritualas, kažkas, kas įvyksta penktadienio vakarais prabangiuose kino teatruose ir restoranuose, kažkas, kas turtina pramogų industrijos akcininkus ir garantuoja, kad darbuotojas laiku pasirodys biure ir visą dieną ramiai nukreipinės skambučius. Ši sureguliuota, komercinė „meilė“ niekiek nepanaši į tikrą įsimylėjėlį deginančią liepsną. Draudimai, lūkesčiai ir nuostatai uždusina tikrą meilę, nes meilė yra laukinė gėlė, niekada neauganti paruoštuose narvuose, o pasirodanti ten, kur jos mažiausiai laukiama.

Aš tikrai dievinu gyvenimą, ir,
jei negaliu pasiekti jo veido, bučiuoju kur nors žemiau.

Andreas Baader

Mes turime kovoti prieš tuos kultūrinius apribojimus, kurie suparalyžiuotų ir užsmaugtų mūsų aistras. Nes meilė suteikia gyvenimui prasmę, aistra įgalina įprasminti mūsų egzistenciją ir rasti gyvenimo tikslus. Be šito, mes niekaip negalime nuspręsti, kaip gyventi, nebent griebiantis kokio nos autoriteto, dievo, valdovo ar doktrinos, kuri mums patartų, ką ir kaip daryti, neteikdama tokio pasitenkinimo, kokį suteikta savarankiškas apsisprendimas. Todėl įsimylėk šiandien-vyrus, moteris, muziką, ambicijas, save…gyvenimą!

Views All Time
Views All Time
5449
Views Today
Views Today
2
0 0