Rugpjūčio 2-oji, antroji festivalio diena. Programa tokia didelė, kad prasidėjo 10 val., o pabaiga – tik 3 val. nakties! Tad galite įsivaizduoti, kiek ištvermės reikėjo žiūrovams. Aš įsitikinau, kad geriau iš festivalio zonos neišeiti iki to momento, kol neapsisprendi nebegrįžti, nebent išeini ilgesniam laikui, nes kiekvieną kartą įeinant tikrina iš naujo, taigi gaištamas laikas. Be to, padėtį labai pablogino nelemta stichija. Visą naktį tęsėsi stipri liūtis, taigi festivalio zonos prieigose ir joje buvo toks baisus purvynas, kad kojos klimpo ir jas vos galėjai ištraukti. Žiūrovai jau iki įėjimo buvo visi purvini, ne ką geresnė padėtis ir prie scenų. Savo kailiu teko patirti tai, ką anksčiau matydavau tik nuotraukose.

Taigi 10 val. aš jau festivalio zonoje. Tam, kad laiku atsikelčiau ir dar spėčiau ką nors užkąsti, tądien, kaip ir kitas dienas, pasitarnaudavo pati gamta. Lygiai 9 val. saulė pradėdavo kaitinti palapinę, kurioje greitai dėl karščio išbūti pasidarydavo neįmanoma, taigi nereikėdavo net žadintuvo.
Mano programa prasidėjo nuo „Party“ scenos, kurioje grojo AVALANCH. Tai ispanų heavy metal grupė iš Valensijos. Susikūrė 1991 m., bet debiutinis albumas „La Llama Eterna“ išėjo tik 1997 m. Man ši grupė paliko neblogą įspūdį, nors panašus stilius šiuo metu mažai domina. Jų klausiausi greičiau iš smalsumo. Tai tradicinis heavy, koks buvo NWOBHM (new wave of british heavy metal) laikais, nors keista, kad dar nemažai senųjų grupių tebegroja šiuo stiliumi, o taip pat, pasirodo, atsiranda ir naujų.

Iš karto po to perbėgau prie „Black“ scenos kur pasirodė VOMITORY. Tai tradiciniu death metal stiliumi grojantis kvartetas iš Skandinavijos. Susibūrė 1989 m., 1996 m. išėjo debiutas „Raped In Their Own Blood“, o naujausias darbas – „Blood Rapture“ (2002 04 22). Nieko ypatingai naujo, bet klausosi maloniai. Juntama kai kurių thrash grupių (SODOM, SLAYER), kai kur – NAPALM DEATH įtaka. VOMITORY grojo tik pusvalandį, tad laikas neprailgo.
Toli eiti nereikėjo, nes gretimoje „True Metal“ scenoje pradėjo groti DOMINE. Tai italų kvintetas, pradėjęs 1986-aisiais. Jų muziką galima apibūdinti kaip fantasy metal pavyzdį, o tekstuose dominuoja mitologiniai motyvai. Šiaip įdomi komanda, nelabai žinau su kuo palyginti. Gal kiek panašūs į IRON MAIDEN, SABBAT, ANGEL WITCH.
Tiesa, kadangi po VOMITORY užbaigimo iki DOMINE liko 10 min., dar užmečiau akį į „Party“ sceną, kur trumpai susipažinau su DORNENREICH. Tai vokiečiai, grojantys black metal stiliumi. Iš poros gabalų įspūdis nelabai objektyvus, bet jie man nepatiko.
Po DOMINE mano programoje buvo numatyta pertrauka, tad nuėjau ramiai išgerti alaus ir užsukau į „Metal Marketą“. Pakeliui sutikau grupelę mūsiškių, kurie, neturėdami specialių planų, grupių klausėsi gana chaotiškai.
14:30 grįžtu į festivalio zoną ir nustembu. Purvyno vietoje pamatau šiaudų „kilimą“, kurie visokiems netikėtumams pasiruošę vokiečiai išklojo atgabenę didžiulius ritinius. Pagaliau nebereikės braidyti, galima net sėdėti.

Taigi, atėjau prie „True Metal“ scenos, į ANGRA pasirodymą. Scenos gale pakabintas didžiulis angelo mėlyname fone paveikslas, kuris žiūrisi labai gražiai. ANGRA – brazilų grupė, kilusi iš San Paulo. Groja melodingą power metalą, galima įžvelgti sąsajų su HELLOWEEN, DIO, SCORPIONS. Tai man buvo bene didžiausias festivalio atradimas, nes prieš tai nebuvau girdėjusi nė vieno jų kūrinio, o dabar tvirtai apsisprendžiau įsigyti jų 2001 m. CD „Rebirth“ (beje, tai jau ketvirtas darbas). Tikrai gana originali grupė, manau, tai buvo festivalio pažiba. Tą patvirtino ir gausios žmonių minios ovacijos.
10 min. perėjimui link „Party“ scenos, kur gros NOCTURNAL RITES. Tai švedų šešetukas, grojantis power metal (įdomu, nes Švedijos scenoje juk dominuoja beveik vien black/death metalas). Susikūrė 1990 m.
Pasiklausyti NOCTURNAL RITES susirinko nemažai žmonių, nors kita dalis susibūrė prie „Black“ scenos, kur visai tuo pačiu metu grojo įžymieji death/grind core atstovai DYING FETUS. NOCTURNAL RITES man patiko ne mažiau negu ANGRA, nors jų muzika, sakyčiau, mažiau originali. Taigi, pasirodo, power metal toli gražu nemirė, nors ir praėjo tie laikai, kai šis stilius buvo savo zenite.

Gaila, kad neįmanoma pamatyti visų grupių, nes jų tiek daug, kad neišvengiamai persikloja pasirodymo laikas. Štai būčiau buvus nieko prieš pasilikti prie „Party“ scenos, kur pasirodė LOCK UP (vokalas – Tom Lindberg iš AT THE GATES), bet pagal savo programą norėjau pamatyti legendinę power metal grupę PRETTY MAIDS.
Taigi, aš vėl prie „True Metal“ scenos. PRETTY MAIDS įrašų girdėjau nemažai, todėl juos į programą įtraukiau ne dėl pažinties, o dėl noro pamatyti gyvai. Na, tikrai power pasirodymas, ir garso, ir muzikantų elgesio scenoje prasme. Nesigailiu pasirinkusi šią grupę.
10 min. galima pasėdėti belaukiant gretimoje „Black“ scenoje pasirodysiančių BORKNAGAR. Nors ši grupė buvo ir Lietuvoje, įdomu ją pamatyti didelėje scenoje ir išgirsti naujus kūrinius iš 2001 m. albumo „Empiricism“. Pradėjus groti norvegams dar šviesu, tačiau apšvietimas jau davė efektą. BORKNAGAR melodingas atmosferinis black metalas man prie širdies, tad prasibroviau kuo arčiau scenos. Reikia pasakyti, kad publika labai draugiška, ramiai praleido visus įsibrovėlius. Be to, nors alus ir vynas buvo geriamas nemažais kiekiais, per visą festivalį nebuvo nei muštynių, nei pykčio protrūkių. Ir dar vienas malonus dalykas: palapinėje galima buvo palikti absoliučiai viską, niekas net artyn neprieidavo, nekalbant apie mėginimą ką nors nugvelbti. Kada mes pasieksime tokį lygį?
Netrukus „True Metal“ scenoje jau prasidėjo SAVATAGE pasirodymas. Jų simfoninis power metalas man visada patiko (pastebite, kiek daug festivalyje powerį grojančių grupių?!), tad dabar šėlau minioje, nes muzika tikrai užvežanti. Šou truko daugiau nei valandą, bet laikas prabėgo labai greitai.

Toliau – „Black“ scena ir mums jau pažįstami DESTRUCTION. Manau, pristatinėti nereikia. Visa valanda seno gero thrash metalo, uždegantis Schmier’o bendravimas su publika ir puikūs šviesos efektai paliko labai gerą įspūdį. Beje, daugelis vokiečių grupių su auditorija bendravo vokiškai, tai man, nemokančiai šios kalbos, buvo net pikta. Ir tik DESTRUCTION frontmenas visą laiką kalbėjo angliškai, (čia tai tikras tolerancijos kitataučiams pavyzdys).
„Party“ scenoje stebėjau PUNGENT STENCH pasirodymą. Pirmą kūrinį pagroję vilkėdami į sutanas panašiais rūbais, po to muzikantai staiga jas nusimetė ir du iš jų, išskyrus būgnininką, liko su kažkuo panašiu į bikinius ant petnešų. Va čia tai bent buvo vaizdelis! Šiai grupei, jų ekstremaliam death metal jau nuo seno reiškiau simpatijas, todėl tikrai buvau sužavėta jų pasirodymu. Įdomu tai, kad vienas šios grupės narių turi projektą HOLLENTHON (apie jį vėliau), kuris visai nepanašus į pagrindinę grupę. Talentas, ir tiek…
Vardan PUNGENT STENCH praleidau dalį BRUCE DICKINSON koncerto, bet kadangi pastarasis grojo 1,5 val., daug nepraradau. Kaip ir Vilniuje, Dickinson’as atliko gabalus tiek iš savo solinių albumų, tiek iš IRON MAIDEN repertuaro. Bet apšvietimas buvo žymiai įspūdingesnis, efektai ryškūs, nes jau visai sutemo. Bruce energija liejosi per kraštus, jis kaip užsuktas bėgiojo iš vieno scenos galo į kitą, vis keiksnodamas TV ir žurnalistus, nes pastoviai į jį buvo nukreipta pakabinta stumdoma kamera. Tądien tai buvo turbūt geriausias koncertas „True Metal“ scenoje.

Toliau beveik valandai mano dėmesys buvo sutelktas į „Black“ sceną, nes ten grojo CHILDREN OF BODOM. Prieš festivalį tegirdėjau vos keletą jų gabalų, kurie taip patiko, kad neabejodama įtraukiau šią grupę į savo programą. Tai suomiai, grojantys melodingą death metal su heavy prieskoniu. Grupė išleido 3 albumus: „Something Wild“ (1998), „Hatebreeder“ (1999) ir „Follow The Reaper“ (2001). Tikrai techniškas grojimas ir nenusakomi, tiesiog pritrenkiantys šviesos efektai, kurie paleidus dūmų uždangą, atrodė ypač įspūdingai. Kas dar negirdėjo, ką daro CHILDREN OF BODOM, verta paklausyti.
Anksčiau nepaminėjau, kad programoje buvo nemažai grupių grojimo laiko pakeitimų. Kadangi tai žinojo tik apsilankiusieji spaudos centre, būta vairių nesusipratimų ir nusivylimų. Aš žinojau, kad mano „dievukus“ MY DYING BRIDE jau kelis kartus stumdė, bet paskutiniais duomenimis jie turėjo pasirodyti po CHILDREN OF BODOM. Na ir ką gi? Iki pabaigos liko dar 15 min., kai pamačiau sujudimą prie „Party“ scenos. Tada jau leidausi bėgti ir suspėjau į pačią MY DYING BRIDE pradžią.

Tai buvo nepakartojama. Visi stovėjom sužavėti, net galvas mažai kas kratė. Kas girdėjo, žino, kokie ilgi, lėti ir sunkūs šios doom’o grupės gabalai, bet drauge ir žavūs. MDB skirta valanda prabėgo akimirksniu ir muzikantai išėjo už dūmų uždangos, kaip iš jos buvo ir pasirodę. Liko tik vaiduokliškai mėlynas apšvietimas. Fantastika.
Iki planuoto CANDLEMASS pasirodymo liko laiko, tad paklausiau porą paskutinių JBO (James Blast Orchester) gabalų. Tai kažkas panašaus į sunkią šokių muziką, mano manymu – tikras nesusipratimas. Vėliau dar paklausiau IN EXTREMO pradžią. Irgi nieko įdomaus – heavy su dance, pop, hiphop priemaišom. Sakyčiau – išsidirbinėjimas, ir tiek…
Kai pagal programą turėjo pradėti CANDLEMASS, į sceną išėjo visai kita grupė. Kiek supratau, tai buvo RED AIM, kurie „Party“ scenoje turėjo groti paskutiniai. Kadangi jų elementarus hard rokas manęs nepatraukė, o IN EXTREMO irgi nedomino, nutariau paieškoti saviškių, bet neradau. Kai po RED AIM pusvalandį niekas nepasirodė, supratau, kad CANDLEMASS arba pragrojo prieš BRAIDUS, arba iš viso neatvažiavo. Gaila, daug kas norėjo juos pamatyti.

Laukti paskutinio tos dienos pasirodymo („True Metal“ scena, WARLORD, 1:55-3:00) nebeužteko jėgų. Iš lėto nupėdinau link stovyklos, o ten jau vyko mūsiškių ir vokiečių „tūsas“. Prisidėjau ir aš, paskui nuėjome pas estus, prie kurių dar prisidėjo suomė ir du švedai (beje, buvę ir „Open Hell Fest“), tad vis tiek ištempėm iki 3 val., bet čia bent sėdėjome. Pagaliau nuovargis padarė savo, todėl išsiskirstėme miegoti. Laukė 3-ioji, ne mažiau įtempta „Wacken Open Air“ diena.

Birutė Surinėnaitė

Views All Time
Views All Time
1351
Views Today
Views Today
1
0 0