Pirmasis “Mes dar gyvi” koncertas įvyko 2001 metų birželio 2 dieną “Night zonoje”. Pagrindinis šio festivalio organizatorius, grupės D.A.R. vokalistas Audrius, paklaustas, iš kur kilo idėja organizuoti šį koncertą, sakė: “Vieną dieną paskambino draugas Ruslanas ir pasiūlė surengti koncertą. Po kurio laiko susitikome ir pasitarę pradėjome ieškoti rėmėjų. Po ilgų ieškojimų juos surasti pavyko. Teko kreiptis net į Panevėžio merą Valdemarą Jakštą! Aparatūrą ir kitus techninius reikmenis pavyko gauti iš pažįstamo Henriko, kuris padėjo surasti patalpas ir įgarsino visą šį renginį.”

GrindCore – dar vienas žingsnis link muzikinio chaoso ir disharmonijos. Grindcore yra death metal ir punk mišinys. Grindcore dievais yra laikomi NAPALM DEATH, kurie pirmi pademonstravo šitą originalų stilių derinį. Tai įvyko kažkur 1988-aisiais metais. Grindcore tikslas yra išprievartauti harmoniją, sudraskyti visus žinomus muzikinius standartus, suekstremalinti muziką iki maksimumo. Iki tam tikro laiko grindcore buvo laikomas sunkiausiu ir ekstremaliausiu metalo stiliumi. Grindcore yra būdinga: labai trumpos dainos, kurios gali tęstis tik keletą sekundžių (yra ir ilgų gabalų), melodijos nebuvimas (melodijos ta prasme, kaip ji dažnai suprantama – ar 10 sekundžių gabalas gali turėti melodiją?), labai greitas dainavimas (ar kaip tas dalykas vadinasi…), pankiški tekstai (tipo). Įdomiausia yra tai, kad tai vis dar yra muzika. Grindcore idėjos yra punko ir deatho idealogijų mišinys. Žinomiausios grindcore grupės yra : TERRORIZED, BRUTAL TRUTH, EXTREME NOISE TERROR, CATACLYSM, PAN.THY.MONIUM.

Šių metų pradžioje užklydau į internetinį puslapį www.wacken-open-air.de, pamačiau grupių, dalyvausiančių festivalyje, sąrašą ir pradėjau labai rimtai brandinti mintį apie patekimą į jį. Kas dar nežino, kalbama apie Wacken Open Air – vieną didžiausių metalo muzikos fiestų ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Nors teko nuvažiuoti į Metalmania bei Ozzfest Lenkijoje, Wackeno trauka nuo to nė kiek nesumažėjo, greičiau atvirkščiai. Taigi, liepos pradžioje pradėjau intensyviai ieškoti transporto, juolab kad geras draugas gavo 5 akreditacijas (nemokamas praėjimas) ir vieną iš jų paskyrė man. Pasirodė, kad tai nepaprasta užduotis. Mašina, kuria pažįstami jau trečią kartą susiruošė į festivalį, šiemet lyg tyčia buvo pilna. Tuo tarpu kitų idėjų, neskaitant gana nepigaus varianto, t.y. vykti mikroautobusu iš Kauno, nebuvo. Kai viltis pakliūti į Wackeną sumenko, netikėtai pasitaikė labai viliojantis pasiūlymas – važiuoti su OBTEST muzikantais į turą, kuris kaip tik vedė į Vokietiją, o po to bandyti tranzuoti iki Wackeno. Žinoma, šiuo pasiūlymu ir pasinaudojau.

Ilgą ir nevienareikšmį muzikinį kelią nuėjo norvegų grupė THEATRE OF TRAGEDY. Pradėjo jie nuo gražaus ir sunkaus doom-metal, “lopšio” dešimčių taip vadinamų “Beauty and the Beast” kolektyvų (niūraus, žemo, agresyvaus vokalisto riaumojimo ir moteriško, angeliškai švelnaus balso priešprieša). Su laiku metalinis “Teatro” skambesys buvo paveiktas madingų elektroninių rūdžių: “sunkios” gitaros be ceremonijų “susiporavo” su šokių ritmais… ir kuo toliau, tuo labiau. Dabartinis jų skambesys jau pilnai telpa į “popsinę” THE CARDIGANS nišą – kas buvo įrodyta (tiksliau, patvirtinta) paskutiniu albumu “Assembly”. Tarp metalinių planetos gyventojų, THEATRE OF TRAGEDY pripažinti išdavikais “numero uno”, nors… gal ne viskas taip blogai?

Taigi, liepos 28 d. popietę stovime trise prie išvažiavimo, prie degalinės netoli Lubbeno – autobanuose mašinos stoti negali. Trise tranzuoti jau savaime yra problematiška, be to, padėtį dar labiau apsunkino prasidėję didžiuliai karščiai, kurių lyg tyčia nebuvo, kol važinėjomės mikroautobusu. Praėjo 2 valandos ir kai rankos, laikančios lapą su užrašu BERLIN ir HAMBURG (Berlynas – artimiausias didelis miestas, Hamburgas – tik 60 km nuo Wackeno), apsunko nuo alinančio karščio, staiga sustojo mašina-namas. Mums nerealiai pasisekė, nes ja iš atostogų Italijoje važiavo vokietis, gyvenantis Lubecke, kuris yra į šiaurę nuo Hamburgo. Taigi, ne tik visi trys tilpome su kuprinėmis, bet iš karto buvome nuvežti apie 500 km. Nusprendėme važiuoti ne iki Hamburgo, o iki Lubecko, nes didmiestyje grėsė ilgas užstrigimas. Nusiprausę ir nusipirkę maisto, užmiestyje susiradome vietą nakvynei ir ramiai išsimiegojome.

Nors saulė iš palapinės vėl iškrapštė 9 val., šį kartą nutariau neskubėti. Užsukau į “Metal Marketą”, ne tiek ką nors pirkti, kiek akis paganyti ir pasirinkti idėjų kitam kartui. Gal sunku patikėti, tačiau 100% teisūs tie, kurie sako, kad vieną kartą pabuvęs Wackene būtinai norėsi čia grįžti. Aš jau dabar neabejoju, kad vėl važiuosiu. Reikia pajusti visą festivalio atmosferą, jos niekaip nenupasakosi. Taigi festivalio zonoje aš tik 12:15. Iš karto prie “Black” scenos, kur gros AMON AMARTH. Šiai dienai čia suplanavau išvysti net 6 iš 8 grupių. Nusimatė “karšta” dienelė, be to, saulė išdžiovino šiaudus, kurie labai dulkėjo. Bet vokiečiai ir tam pasiruošė. Už scenos aptvaro buvo šlangai, iš kurių apsauginiai laikas nuo laiko laistė įkaitusią publiką. Tikrai pavyzdinga organizacija!

Rugpjūčio 2-oji, antroji festivalio diena. Programa tokia didelė, kad prasidėjo 10 val., o pabaiga – tik 3 val. nakties! Tad galite įsivaizduoti, kiek ištvermės reikėjo žiūrovams. Aš įsitikinau, kad geriau iš festivalio zonos neišeiti iki to momento, kol neapsisprendi nebegrįžti, nebent išeini ilgesniam laikui, nes kiekvieną kartą įeinant tikrina iš naujo, taigi gaištamas laikas. Be to, padėtį labai pablogino nelemta stichija. Visą naktį tęsėsi stipri liūtis, taigi festivalio zonos prieigose ir joje buvo toks baisus purvynas, kad kojos klimpo ir jas vos galėjai ištraukti. Žiūrovai jau iki įėjimo buvo visi purvini, ne ką geresnė padėtis ir prie scenų. Savo kailiu teko patirti tai, ką anksčiau matydavau tik nuotraukose.

Taigi, išaušo pirmoji Wacken Open Air festivalio diena. Tai jau tryliktas kartas, kai po atviru dangumi vyksta galinga metalo fiesta. Nuo 10 val. prasidėjo akreditacijų išdavimas, ir mums teko atstovėti didelę eilę, kurioje sugaišome daugiau negu dvi valandas. Ta proga pavėlavome į futbolo rungtynes, kuriose dalyvavo ir lietuvių komanda. Gavę akreditacijas, sugrįžome į stovyklą ir dar spėjome į turnyro pusfinalį. Prie specialiai rungtynėms paruošto aptvaro palaikyti saviškių susirinko visi likę lietuviai ir galbūt tai padėjo mūsų komandai užimti pirmą vietą. Taip sakant, mes laimėjom!

“Well, praeitą naktį (kovo 26-ą) mes grojom naują dainą “Honey”, dar naktį prieš tai sugrojome “Fuck The System.” sako Malkian’as, “Tai yra tai, ką liaudis norėtų dabar gauti iš piratų ar dar iš kur nors, nes esu įsitikinęs, kad yra tokių, kuriems jau darosi bloga nuo “Toxicity” (2001m.), ir jie laukia kažko naujo. Taip, aš gaunu pinigus už savo grojimą, bet tai nėra mano vienintelis tikslas. Yra gera sukurti dainą ir paleist ją į pasaulį dar be įrašo, kad žmonės paklausytų. Aš niekada nebuvau toks kvailas, kad sakyčiau “Neįsirašinėkit mūsų muzikos” ar dar kaip nors.