Lietuviško komercinio kino festivalis-konkursas AXX didžiuosiuose ekranuose viešai prabilo kontraversiškatema „Geismas ir grožis”. 10-ties minučių trukmės filmuose kino ir teatro režisieriai, dailininkai, fotografai bei muzikantai turėjo galimybę pademonstruoti savo požiūrį į geismą, aistrą, meilę. Dvylika skirtingų požiūrių į intymų gyvenimą pateikta masinei auditorijai. Dar nesulaukusi AXX festivalio komisijos (jos pirmininkas – ekscentriškasis bosnių kilmės režisierius Emiras Kusturica) verdikto, leidausi apžvelgti lietuvių kino seksualinių praktikų vaizdus…

Lietuvos kinematografijos istorijoje erotikos vaizdiniai beveik nebuvo eksploatuojami. Prieš akis iškyla tik neerotiškų, neintelektualių, vyriškų sovietinių moterų etalonai. Tačiau baikštaus, švelnaus moteriško jausmingumo randame Almanto Grikevičiaus filmuose „Ave, vita”, „Jausmai”, metafizinio nuogumo – Šarūno Barto filmuose, o Arūno Žebriūno filmą „Kelionė į rojų” „sutvarkė” cenzūra – iškirpta erotikos scena sudūlėjo kinematografijos komiteto pirmininko archyvuose…

Lietuvių kinui su „iškarpyta” erotika nebuvo aktuali erotikos ir pornografijos konfrontacija dėl skiriamosios linijos, nubrėžiančios, kur yra grožio, jausmo ir meilės išraiška, o kur tik lytinio akto fiksacija.

Tikras lūžis kino pasaulyje įvyko pasirodžius B. Bertolucci filmui „Paskutinis tango Paryžiuje” (1972), kuris atvirai nagrinėjo seksualines obsesijas, susijusias su psichinėmis traumomis. Beje, po filmo premjeros, nepaisant kino kritikų pripažinimo ir apdovanojimų, režisieriui buvo atimta Italijos pilietybė.

Šiuolaikinis išsivadavimas iš seksualumo paslapties ir priespaudos remiasi perėjimu iš seksualumo slopinimo diskurso į viešąjį seksualumo diskursą. A. Giddens pabrėžia seksualumo transformaciją, teigdamas, kad ši transformacija vyksta ne išrandant naujas seksualumo formas, o seksualumą iš slopinimo, paslapties diskurso perkeliant į viešąjį. Toks seksualumo skverbimasis į viešąją sferą tam tikra forma atspindi ir Vakarų kultūroje per visą XX a. vykusius procesus. Vartotojiška kultūra seksualumą pavertė preke – žiniasklaidos, reklamos, kino, pramogų versle seksualumo motyvas užima pirmaujančias pozicijas.

Veikiami šių tendencijų lietuviai, AXX filmų kūrėjai, įžengė į eroso valdas, tačiau liko ištikimi archetipinei, stereotipizuotai, seksistinei, patriarchalines dogmas propaguojančiai pasaulėžiūrai.

Daugumos festivalio filmų kūrėjai – vyrai, tarsi susitarę, erotiką, meilę ir geismą perteikia nekrofilijos, kraujomaišos, sadomazochistinio sekso, perkamos meilės vaizdiniais. Ir už viso šito slypi sublimacija? Potraukio, kurio negalima realizuoti, transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla…

Po tokios „terapijos” norisi kuo greičiau pažvelgti mylimam žmogui į akis – jaudinantis pretekstas, kai susijungia geidžiantys ir geidžiami žvilgsniai, kai susipina stiprūs ilgesio, aistros, svajonių, nuotykių, seksualinių patirčių troškimai…

Lietuviško kino kūrėjai, matyt, vis dar stokoja pasipriešinimo normatyvistinės kultūros varžtams, per menkai užčiuopia aistros, identifikacijos, fantazijos, reprezentavimo, kultūrinio skolinimosi, performatyvumo, lyties išsilaisvinimo, tapatybės fluidiškumo problematiką.

Bandant įsitaisyti sovietmečiu dvelkiančioje Kauno „Senojo tresto” salėje, plačiajame ekrane pasirodo Šarūno Mikulskio filmas „Cenzūra”: patrūkčioja, pašokinėja netilpdamas, o gal pretenzingai ignoruodamas eksploatacijos vietą, viso labo – tai „tik” techniniai nesklandumai. Tačiau pikta mintis: „nėr ko norėt, juk čia lietuviška produkcija” jau spėja nuvilnyti per salę… Filmo pasakojimas vyksta kalėjime: vaizduojama dviejų herojų susitikimo akimirka pasimatymų kambaryje. Situacija susijusi su nusikaltimu, bausme, stebėjimu ir panoptikumu. Filmo herojai mylisi stebimi prižiūrėtojo, demonstruojamas atviras šalčiu dvelkiantis aktas, be jokios aistros, be grožio ir geismo. Anot M. Foucault, panoptikumo sistema disciplinarinei galiai suteikia efektyvaus veikimo galimybę: prižiūrėtojas išlieka nematomas, tuo tarpu nuolat matomas įkalintasis tampa informacijos objektu. Privatų intymumą išviešinę filmo kūrėjai nesiteikia žiūrovo pamaloninti geismo ir grožio koncepcijomis: pasimylėjęs vyriškis šiurkščiai ištaria merginai: „Aš daugiau neateisiu – baigta!” ir išeina.

Jonas Banys ir Simonas Tarvydas, įkvėpti N. Gogolio kūrybos, žiūrovų nuosprendžiui pristato linksmą farsą apie žmogišką pavidalą įgijusį „vyriškumą”, kuris ieško saviraiškos. Gera vaidyba, beveik preciziškas estetinis vizualumas, holivudinis stilius, išlaikyta įtampa ir originalus finalas su tiesmukiška fraze, privertusia kažkurioje galinėje eilėje sėdinčius iš netikėtumo užsikosėti.

Ta pačia netikėtumo ir šmaikštumo doze gundo filmo „Tėvai ir vaikai” režisierius Antanas Gluskinas. Deja, ironišką požiūrį į šeimą ir seksualinį auklėjimą užtemdo dirbtinė aiškiai persistengusių aktorių vaidyba.

Prisodrinti ryškaus kolorito vaizdai bando kurstyti aistras Prano Šarpnickio filme „Mergaitė raudona suknaite”. Nuolat kužda mintis: „Jis manęs niekad neišduos”, o jai oponuoja kita: „Aš ją suėsiu”… Apgailėtina archetipinė „Raudonkepurė” tampa stereotipizacijos „masterpiece” su didaktikos prieskoniu naivioms mergaitėms.

Originaliu montažo, muzikos, animacinių efektų kūriniu galėčiau pavadinti Artūro Bukausko filmą „Erotomotto”, tačiau eksploatuojamas vujerizmas ir fetišizmas išprovokuoja kritišką reakciją ir polemišką diskusiją su šalia sėdinčiu. O ekrane tęsiasi distanciniu pulteliu apnuoginamų kūnų šėlsmas: seksualių kojų vilionė, animuotos apnuogintos krūtinės transformacija į gundančiai mirksinčias akis, penio išaugimas į gėlę – šios simbolizacijos dar labiau išryškina narcisistinio ekshibicionistinio kūno performansą.

Įsibėgėjus peržiūrai kyla noras pasiskolinti „Erotomotto” filme likusį pultelį ir dalį lietuviškos erotikos tiesiog prasukti. „Aistros kvapą” Jevgenijus Malkovas žiūrovams stengiasi perteikti meilės kalba bei poetiška elegancija, tačiau žiūrovo ausis pasiekia tik klaikus prancūzų kalbos akcentas bei banalus popierinių lelijų laistymas kvepalais, žiūrovui nuobodžiai laukiant, kada gi jas atgaivins gyva dviejų partnerių aistra.

Vesterno, trilerio žanro elementai, makabriškumas užšifruoti Karolio Jankaus ir Deima Kelias režisuoto filmo pavadinime – „Zevango” („Kerštas”). Atsakas filmo kūrėjams – žiūrovų kerštas: žvalgymasis po salę, garsėjantis šurmulys, spragėsių kramsnojimas. Kol fem fatale stengiasi nudobti visus filmo vyrus, nebandau sekti neegzistuojančią siužeto liniją, o pasineriu į savo mintis – herojų braidomos upės skardžiai primena Ūlą, kur karšto birželio pabaigoje draugas organizavo žygį baidarėmis. Laiku spėju išpasakoti įspūdžius kaimynui – filmas baigiasi.

Kažkur girdėta terminologija, necenzūriniai žodelyčiai, žargonas… Taigi čia kampuotų, plikai skustų, treningais vilkinčių šiauliečių (ir panevėžiečių) vyrukų tipažai! Juokaujam, kad gera pasijusti lyg namie, tačiau neilgai, nes filmas „Matvaju” – žiaurus, čia dominuoja juodas humoras. Algis Ramanauskas-Greitai, Gediminas Vilaniškis, Adomas Stancikas, Tomas Krivickas-Psichas, Mindaugas Pozarinskas su režisieriumi Emiliu Wėlyviu priešakyje žiūrovui primena, kad grožis nesuvokiamas be jo opozicijos – bjaurasties. Antropologė Mary Douglas argumentuotų, kad ten, kur švara, ten ir grėsmė – purvas. Purvo įvairiais jo pavidalais artumas – tai tarsi chaoso, kuris kėsinasi į tavo „tobulą” tvarką, prisilietimas…

„Food family” režisieriai Maxim Maxot ir Zhivile Montvilaite rodo keistos šeimos buitį, kurią simbolizuoja dubenyje patiekta estetinio pasigėrėjimo nekelianti žuvienė. Scenarijus susideda iš trijų keistai susipynusių istorijų, pasakojančių apie keturis šeimos narius, kuriuos vienija maistas. Filmas nelepina žiūrovo teigiamomis emocijomis („Kiekvienas tai daro, net jei ir turi mylimą”, „Tau depresiją padeda įveikti kokainas, man – seksas”), o finale pribloškia net kraujomaišos scenomis, tačiau išsiskiria bent tuo, kad netelpa tradicinio lietuviško sekso realybėje.

Visiems žinoma, kad svarbūs sprendimai dažnai padaromi artėjant ypatingoms progoms. Tokia proga – gimtadienis – Skirmanto Valiulio herojaus laukia Arūno Rutkaus režisuotame filme „Dovana”. Jam, sumaniusiam nusipirkti brangiai kainuojančią „palydovę”, draugas padovanoja „stebuklingą” tabletę, kuri turi padėti išspręsti visas problemas… Nuogybių miražai, personifikuoto švyturio siūbavimas, įtaigi Skirmanto Valiulio vaidyba – džiaugiausi kino kritiką matydama naujame amplua.

Inesa Kurklietytė žiūrovų teismui pateikė mistifikuotą, jausmingą, psichologinės įtampos prisodrintą meno kūrinį. Filmas „Pašaukimai” – išties stilingas, estetiškas, bene labiausiai atitinkantis grožio ir geismo tematiką. Kūno paslaptingumas, pirmoji nuodėminga vaiko fantazija galvoje, troškimas pasiekti moterį, pažinti jos paslaptis… Moters kūnas kaip drobė vaiko fantazijos ir realybės pasaulyje, aštrūs pojūčiai, muzikos sąskambių darna, prie kurios prisidėjo ir šiaulietis Paulius Arlauskas.

Festivalio programą tinkamai užbaigė Kęstutis Gudavičius su filmu „Perspektyvi pora”. Susipažinę simpatiški personažai nuoširdžiai stengiasi surasti tolesnio bendravimo raktą, labai gerai įsivaizduodami būsimų santykių scenas. Finalinė (auto)ironiška scena sudėlioja taškus simboliškame mūsų kine – herojus, priverstas įrodyti, kad vyras yra šeimos galva, įkala į sieną vinį…

Pabaigoje noriu priminti filosofą J. Lacaną – prigimtine kino paslaptimi ir galia jis laikė žiūrėjimo pro rakto skylutę potraukį… Gal šis smalsulys buvo patenkintas praskleidus lietuviško kino eroso uždangą?

Kultūros mėnraštis “Park@s” Archyvas Nr.33 2005 m. spalis

Views All Time
Views All Time
2961
Views Today
Views Today
1
0 0