Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje… Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi?

Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį? Tačiau kai ešerių tenka ieškoti konkrečiame ežere, paaiškėja, kad yra povandeninių kalnelių, ties kuriais dideli ešeriai niekada nekimba, kad yra begalė skardžių, ties kuriais žvejojant rezultatai nekokie, kad yra kokios nors konkrečios vietos, kuriose telkiasi daug ešerių ir kur žvejojant galima pagauti ne vieną didelį kuprių. Nemažai didesnių ežerų yra tokių vietų, kuriose visada būna didelių ešerių, bet jei reikėtų visų tokių vietų dugno pobūdį apibūdinti, pasirodytų, kad jis labai skirtingas. Viename ežere daug ešerių galima aptikti ties kokiu nors vienu povandeniniu kalneliu, nors ties kitais to paties ežero kalneliais tiek ešerių niekada nebūna. Kitame ežere jie pasirenka kokią nors įdubą tarp dviejų skardžių, nors ties kitais to ežero skardžiais per visą dieną nepagausi nė vieno didesnio nei 25 cm ešerio. Dar kitame ežere jie pasirenka tam tikrą lygaus dugno plotą ir visais metų laikais būna prie jo „prisirišę“.

Bendras bruožas

Tačiau visos vietos kur laikosi didesni ešeriai turi vieną bendrą bruožą — jų dugne yra įvairių kliuvinių. Tai gali būti dideli akmenys, žolės, o tvenkiniuose — paskendusių medžių kamienai ar kelmai. Ar jums niekada nekilo klausimas, kodėl ešerys yra dryžuotas? Manote, dėl grožio? Taip nebūna. Kiekvienai žuvies rūšiai tūkstančiai evoliucijos metų suteikė tokią spalvą, kuri geriausiai jas maskuoja toje aplinkoje, kur tos žuvys gyvena. Lydeka pasislepia tarp žolių, pūgžlys — prie dugno, o ešerys ten, kur dugne nuo kliuvinių ir kitų objektų krenta šešėliai. Ešerio dryžiai — jo maskuojamasis rūbas, padeda pasislėpti ten, kur šviesą užstoja kliuviniai ar ant dugno augančios žolės ir pan.

Tačiau net pati geriausia slėptuvė ešeriui bus netinkama, jei netoliese nebus vietos, kur ešerys galėtų iki soties prisigaudyti maisto. Tas maistas nebūtinai turi būti tos žuvys, kurias matome (kuojos, aukšlės). Kai kuriuose ežeruose tai gali būti stintelės, o kai kur net ne žuvys, o vėžiai. Jei ešeriai gyvena netoli vėžių buveinių, tai gali byloti apie tai, kad tokia vieta sėkmingai bus eksploatuojama visus metus.

Koks masalas?

Tačiau net tinkamai pasirinkta žūklės vieta, jei nepasirinksime tinkamo masalo, gali neduoti norimo rezultato. Teorija, kad mažiausių dydžių guminukai ir mažos sukriukės yra geriausi ešerio masalai, labai paplitusi. Tačiau kodėl tie didieji ešeriai, kurie ne kartą matė mažytį guminuką ar 1 numerio sukriukę, tik palydėjo tokį masalą akimis, ir tiek?

Vienas bičiulis, ešerius dažnai žvejojantis mažais masalais, teigia, kad masalo dydžio parinkimas turi labai didelę įtaką žūklės rezultatams. Šventa tiesa, tačiau, anot šio bičiulio, jei ešeriai ne itin gerai kimba naudojant 4–5 cm masalus, reikia užkabinti 3 cm ilgio masalą. Situacija pasikeičia iš esmės — kibimų sulaukiama kur kas daugiau. Tai irgi tiesa, tačiau taip šnekant nutylima, kad tokia taisyklė galioja tik mažiems ešeriams, kurie plaukioja dideliais būriais. Taigi tokia taktika naudinga tik tada, kai žvejys nori pagauti daug ešerių ir jam visiškai nerūpi, kokio jie bus dydžio, tačiau jei žvejo tikslas — kokybė, o ne kiekybė, tai ši taktika neduos rezultatų. Dideliam ešeriui reikia didelio masalo. Vis tik reikia pasakyti, kad žvejai ne itin mėgsta didesnių dydžių masalus, nes tai sumažina kibimų skaičių, o to daug kas nenori.

Jei paklaustumėte, kokio dydžio sukriukės geriausios žvejojant ešerius, daugelis atsakytų, kad nuo 0 iki 3 numerio. Tačiau jei norite pagauti didelį ešerį, pamirškite 0–2 numerio sukriukes — jos ne tik per mažos, bet ir nesugeba dirbti didesniame gylyje. Rinkitės 4–5 numerio sukriukes, nes būtent tokio dydžio masalas yra tinkamiausias žvejojant didelius ešerius. Tą patį galima pasakyti ir apie guminukus: 3 cm ilgio guminukas yra idealus žvejojant mažus ešeriukus, o užkabinę 7–8 cm ilgio guminuką mes jau taikomės į didelius ešerius.

Pasirinkimo įvairovė

Ešerių žūklei būdinga tai, kad kiekvienu sezonu reikia skirtingų masalų. Gegužę naudojami masalai iš esmės skiriasi nuo tų, kuriuos naudosime rugsėjį. Pavyzdžiui, pavasarį, kol vanduo dar šaltas, naudingiausi yra guminukai. Tas pats ir kalbant apie ešerių žūklę rudenį, kai vanduo atšąla. Tik rudenį naudojami mažesnių dydžių guminukai.

Pavasario pabaigoje, vasarą, kai vanduo jau šiltas, geresnių rezultatų galima pasiekti žvejojant aktyviai dirbančiai masalais, tokiais kaip sukriukės ar agresyviai virpantys vobleriai. Vasarą itin sėkmingi gali būti paviršiniai vobleriai, nes šiuo metu ešeriai dažnai medžioja netoli vandens paviršiaus.

Daug kas priklauso ne tik nuo metų laiko, bet ir nuo vandens telkinio, nes skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių didesnių ešerių mitybos objektas gali būti skirtingas, todėl ir efektyviausias masalas gali skirtis, tačiau gegužės viduryje, kai vanduo jau šiltesnis ir tiek ešeriai, tiek lydekos aktyviai medžioja, vienas geriausių masalų ešerių nuotaikoms nustatyti yra agresyviai vibruojantis, giliau neriantis vobleris. 5–7 cm ilgio agresyvus vobleris yra puikus masalas žvejojant didelius ešerius. Naudojant gana ploną valą ir parinkus tinkamą voblerį, jį nesunku panardinti į 4–5 m gylį, ištyrinėti didelius plotus ir patikrinti ešerių nuotaikas. Jei ešeriai yra aktyvūs, jie greitai pastebės agresyviai virpantį voblerį ir jį atakuos nepaisydami to, kad jo traukimo tempas bus gan greitas. Žvejojant agresyviais, greitai ir giliai neriančiais vobleriais, labai svarbu voblerį greitai panardinti, todėl užmetus masalą spiningo viršūnėlę reikia nuleisti prie pat vandens ir ritės rankenėlę greitai pasukti kelis kartus. Vobleriui panirus traukimo tempą patariama sumažinti, be to, nepamiršti, kad kur kas efektyvesnis yra netolygus traukimo tempas.

Agresyvūs, giliai neriantys vobleriai itin gerus rezultatus parodo ten, kur dugnas akmenuotas, yra įvairių kliuvinių. Jie neįstringa tarp akmenų, nes liežuvėliu atsitrenkia į akmenį ar rastą ir atšoka. Tokiose vietose jie kur kas efektyvesni už kitus masalus.

„Lėtesni“ masalai

Vis tik reikia pasakyti, kad agresyviai virpantys, plaukiantys vobleriai yra geras masalas tik tais atvejais, kai ešeriai yra aktyvūs, domisi aplinka ir joje plaukiojančiais objektais. Jei ešeriai pasyvūs, tai, beje, būna labai dažnai, reikia ieškoti lėčiau judančių masalų. Tai vėlgi gali būti agresyviai virpantis, tačiau ne plaukiantis, o neutralaus plūdrumo vobleris, kurį galima traukti labai lėtai, o patraukus keliasdešimt centimetrų padaryti ilgesnę ar trumpesnę pauzę. Prie „lėtesnių“ masalų priskirčiau ir sukriukes. Norint suvilioti pasyvius ešerius, sukriukę reikia traukti labai lėtai, kad ji plauktų ten, kur esti ešeriai. Greitesnis sukriukės traukimo tempas nenaudingas dėl to, kad tuomet ji kyla aukštyn, praplaukia ešeriams virš galvų ir, nepaisant skleidžiamų intensyvų virpesių, yra ignoruojama.

Trečias variantas — guminukas. Šiais laikais jų yra visokių, kai kurie turi plastikinį korpusą ir yra, kiti yra labai lėtai neriantys ir t. t. Pasirinkę tinkamą guminuko dydį (nepamirškite, kad bent jau šiuo metu dideliems ešeriams reikia didelių masalų), jį prie pat dugno galite patiekti taip, kad jis imituotų labai lėtai ir tingiai plaukiančią žuvelę.

Kokį guminuką rinktis, priklauso nuo vandens telkinio. Jei žvejojate upėje nepamirškite, kad dideliems ešeriams geras masalas gali būti kirmėlės formos, nėgę imituojantis guminukas. Jei žvejojate ežere, ešeriams pasiūlykite 7 cm ešeriuką.

Views All Time
Views All Time
3480
Views Today
Views Today
1
0 0