Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė sako, kad vasarą darbo grupė baigė rengti kai kurių skyrybos taisyklių pakeitimo projektą. “Teko nemažai važinėti po Lietuvą, bendrauti su mokytojais ir mokiniais. Daugelis tvirtino, kad reikia keisti skyrybos taisykles”, – kodėl imtasi tokio projekto, aiškino I.Smetonienė. Pagal parengtą projektą, skyryba bus skirstoma į privalomąją bei tokią, kai žodžių junginio skyrimas arba neskyrimas nelaikomas klaida. “Trečiąją dalį sudaro tokia skyryba, kuri yra asmeninis autoriaus reikalas”, – sakė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė. Pripažįstama, kad rengiamiems skyrybos taisyklių pakeitimams prieštarauja nemažai akademinės bendruomenės narių, mokytojų. “Jie pateikia pagrindinį argumentą: aš išmokau, tegul mokosi ir kiti”, – sakė I.Smetonienė. Pastaruoju metu išleistose sintaksės knygose skyrybos taisyklių gerokai padaugėjo, o tai, anot I.Smetonienės, negatyvus dalykas, nes kiekvienam atvejui sugalvojama atskira taisyklė. Vytauto Didžiojo universiteto docentė Virginija Vasiliauskienė taip pat įsitikinusi, kad būtina supaprastinti lietuvių kalbą. “Reformų reikia ne tradicinei, mokyklinei sintaksei. Manau, kad visų pirma lietuvių kalba turėtų būti moderniai aprašyta moksliniuose darbuose ir vadovėliuose, – įsitikinusi docentė. – Dabar susiklostė tokia situacija, kai studentai nesuvokia paprasčiausių dalykų – sakinio struktūros ir pan. Kaip jie gali rašyti kablelius?”

Rašant bet kokį tekstą labai svarbu išlaikyti standartinius tarpueilių ir tarpuraidžių atstumus, rekomenduojamą taškų dydį. Tvarkingai užrašytas brailio raštu tekstas bus lengviau suprantamas, greičiau perskaitomas. Skaitymas nesukels neigiamų emocijų. Tiesa, pasitaiko, kad tinkamai parašytas tekstas blogai įrišamas: nebuvo palikta tinkamos paraštės, todėl pasislepia viena ar net kelios raidės. Tekstas brailio raštu pradedamas rašyti trečiame langelyje. Data, pavadinimas, pratimo numeris turėtų būti rašomi toliau nuo krašto (6-10-ame langelyje), nes tai svarbi informacija, kurią skaitantis turi greitai susirasti. Išnašos turėtų būti rašomos sakinio gale, kad netrukdytų suvokti skaitomo teksto. Jos atitraukiamos nuo krašto per kelis langelius. Tai leis lengvai rasti teksto tęsinį. Nereikėtų puslapio pabaigoje palikti pavadinimo ir rašomo teksto vienos eilutės ar juo labiau – vieno žodžio. Tekstą kartu su pavadinimu reikėtų nukelti į kitą puslapį. Nauja pastraipa pradedama iš trečio langelio. Taip pat pradedama rašyti ir tiesioginė kalba – nevalia į naują eilutę perkelti netiesioginės kalbos pradžią reiškiančio brūkšnio ar kokio kito skyrybos ženklo. Taupant vietą eilutėje mažesnė klaida būtų nepraleisti langelio po skyrybos ženklo negu nusižengti kėlimo taisyklėms ar perkelti tik skyrybos ženklą.

Bendrinė (literatūrinė) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas, c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos. Rašytinės išraiškos dominavimu galima paaiškinti net tokias bendrinei kalbai būdingas ypatybes, kaip polinkį į archajiškesnes, ilgesnes formas ir didesnį jos sintaksės, ypač žodžių tvarkos organizuotumą. Visa tai paprastai atsiranda todėl, kad rašte prozodinės kalbos ypatybės – kirčiai, priegaidės ir ypač sakinio intonacija – praktiškai neatsispindi. Pavyzdžiui, jeigu bendrinėje kalboje vartotume zanavykiškus vietininkus upė, saulė, kurie tarmėje nekirčiuotame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę ir tuo skiriasi nuo vardininko formų, turinčių tvirtagalę priegaidę, gautume homoformų konfliktą.

Mūsų visuomenės plačiai skaitomo leidinio „Kalbos kultūra“ 43 numeryje pasirodė stambus P. Kniūkštos ir V. Vitkausko straipsnis „Kalbos kultūros pagrindai ir jų taikymo praktika“, kuriame mėginama savaip interpretuoti kai kuriuos bendrinės kalbos teorijos dalykus, taip pat pateisinti vieną kitą naujesnį kalbos reiškinį, kurio netaisyklingumas lyg ir nebekėlė jokių abejonių. Straipsnis parašytas labai agresyviu poleminiu tonu, rodančiu, kad autorių tikslas yra sužadinti smarkesnį ginčą, verste priversti kalbininkus dar kartą pamąstyti apie bendrinės kalbos teorinius pagrindus, apie tolesnius jos plėtojimo kelius. Tai paskatino ir mus pasakyti vieną kitą mintį dėl straipsnyje svarstomų dalykų. Reikia iš karto sutikti su autoriais dėl kurių ne kurių konkrečių bendrinės kalbos reiškinių traktavimo. Mums visiškai aišku, kad norminimai bei taisymai, siaurinantys bendrinės kalbos raiškos galimybes, spraudžiantys ją į visokias Prokrusto lovas, griaunantys jos subtilumą, negali būti priimtini. Taip pat sutinkame, kad leidiniuose, skirtuose plačiajai visuomenei, o ypač studentams, neturėtų būti vietos visokiems eksperimentams, polemikoms, patetikai, kad juose nederėtų remtis plačiau neaprobuotomis kalbos mokslo hipotezėmis. Priešingai, tokie darbai turėtų ugdyti pagarbą ir net pietizmą bendrinės kalbos tradicijoms ir norminamojo pobūdžio veikalams. Bendrinės kalbos normos yra ne matematiškai įrodomos mokslo tiesos, o vertybės, ir jos gali tvirtai laikytis tik tada, kai kalbinė bendruomenė gerbia tradicijas ir žymiausių kalbos normų bei norminamųjų veikalų autoritetą. Griaudami šį autoritetą, mes nejučiom, norėdami to ar nenorėdami, prisidedame prie visuomenės nihilizmo ir abejingumo kalbos kultūrai.

Norma nėra specifinė bendrinės (literatūrinės) kalbos ypatybė. Normas, kaip tam tikrą kalbos priemonių ir įgūdžių visumą, turi kiekviena kalba ir tarmė, nesvarbu, ar kas yra mėginęs sąmoningai reguliuoti jos raidą, ar ne. Imkime kurią norime stipresnę, mažiau kitų kalbų paveiktą lietuvių kalbos tarmę, – ir pamatysime, kad visi jos lygmenys – fonetika, gramatika, leksika, netgi tam tikra prasme ir stilistika – yra tvarkomi griežtų nerašytų įstatymų. Taigi norma nėra specifinė bendrinės kalbos ypatybė, jos skiriamasis požymis. Skiriasi tik pats normos pobūdis ir kalbos vartotojų pažiūra į ją. Kaip žinoma, bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Buitiniai dialogai, kuriais iš esmės tenkinasi tarmės, tesudaro vieną iš nežymių jos funkcijų. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Tokio tipo kalboje situacijos ir kontekstas beveik netenka reikšmės. Kalbos adresatas (skaitytojas ir klausytojas) praktiškai negali paprašyti siuntėją (rašytoją ir kalbėtoją) pakartoti tai, ko nesuprato. Tokia situacija neišvengiamai reikalauja ne tik kiek kitokios – išbaigtesnės, pastovesnės, net iš dalies šabloniškesnės sakinio struktūros, bet ir apskritai griežtesnės normos, kurios tvirtai laikosi siuntėjas ir kurią puikiai išmano adresatas.

“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” žodį “kyšis” aiškina taip: “paperkamoji dovana”; kyšininkas – tai “kyšių ėmėjas ar davėjas”; kyšininkauti – “imti ar duoti kyšius, būti kyšininku”. Tokios plikos žodžių reikšmės nedaug ką tepasako, kur kas įvairesnė jų vartosena. Šie ir kiti tos reikšmės žodžiai turi ne tik įdomių funkcinių ir stilistinių, bet ir iškalbingų socialinių atspalvių. Pats žodis “kyšis” nesenas, šią reikšmę įgijęs tada, kai atsirado už pinigus ar kitokias gėrybes paperkamų valdininkų. Jį sukūrė tie, kurie papirkas turėjo duoti ir buvo patyrę, kad geriausia jas “aukoti” kišimo būdu – įkišti į kišenę, pakišti po stalu. Etimologinė reikšmė iškalbingai rodo reiškinio socialinę esmę. Daugelio kitų kalbų atitikmenys tokio atspalvio neturi, nusakomas ne davimo būdas, o turinys. Latviškai tai – kukulis “kepalas, bandelė”, prancūzams – pot-de-vin “vyno puodelis”, vokiečiams vaizdingai, bet dalykiškai – Schmiergeld “tepimo pinigai”, italams visai šiuolaikiškai – bustarella “pinigų vokelis”.

1. Prielinksniai virš, viršum nusako vietą, aukščiau kurios kas yra ar vyksta.

Laukai jau įsiurbė jį, apraizgė virš ražienų plūduriuojančia voratinklių migla.

Šventoji Dvasia paukščiu sukinėjasi virš tavo galvos…

Viršum galvos vėl tas pats prinokęs rudens dangus…

2. Prielinksniai virš, viršum nevartotini laiko prieveiksmio anksčiau reikšme ir reiškiant konkretaus kiekio viršijimą.

Jūsų parodymai prieštarauja virš (=anksčiau) minėtiems liudytojų parodymams.

Dėka yra polinksnis, vartotinas po linksniuojamojo žodžio, o ne prieš jį. Polinksnis dėka gali būti vartojamas, kalbant apie žmogų, kurio nuopelnu vyksta kas nors gera. Nevartojame polinksnio dėka, kai kalbame ne apie žmogaus nuopelnus darant ką nors gera. Polinksnis dėka nevartotinas reikšti veiksmo sąlygai, priežasčiai, būdui. Dėka nevartotinas prieš kilmininką kaip prielinksnis arba iš viso nevartotinas.

Vartojame

1. Prielinksnį už vartojame, reikšdami vietą, atstumą, daiktą, už kurio imamasi, laiką.

Lapė, už akių užbėgus, parsimetė šalia kelio.

Justės skinamų gėlių šlamėjimas už sienos.

Gyvena tolimoje šalyje, už jūrių mėlynųjų, už girių tamsiųjų.

Kai Vladas ima mane už ausų kilnoti aukštyn, man net grikši kaulai.

Grįšiu už valandos.

Prielinksnį aplink vartojame, reikšdami daiktą, kurį kas nors supa iš visų pusių, buvimo vietą. Prielinksnis aplink nevartotinas, žymint apytikrę vietą, kalbamą, mąstomą daiktą.