Mūsų kultūroje sunku aptikti žmogų, kuriam vaikų auklėjimas smurto pagalba atrodytų kažkas siaubinga.

„Tik užpakaliu pajutęs rykštės skonį užauga geras žmogus“, – tvirtina ne vienas toks auklėtojas. Taigi gerus ketinimus tinkamai išauklėti savo vaiką tėvai palydi smurtu, tai yra nevaldoma agresija. Užuot ieškoję būdų daryti vaikui auklėjamąją įtaką, „neagresyvūs“ tėvai ploja savo atžaloms per užpakalį.

Agresija ir destrukcija yra natūralūs kiekvieno mūsų žingsnio palydovai.

Dažnai nemokšiškai suvokiamai agresijai užkabinama blogio etiketė. Tačiau kuo kaltas atomas, jei kažkoks kvailys sukūrė atominę bombą? Kuo dėta prigimtinė energija, duota mums agresijos pavidalu, jei kažkieno nesveikoje galvoje gimė impulsas mušti, tyčiotis ar žudyti?

Agresija, kaip ir viskas žmoguje, turi savo aiškiai apibrėžtą paskirtį – ji leidžia mums nustatyti tiek išorines, tiek vidines ribas ir jas ginti. Jei kažkas užmynė mums ant kojos, agresijos skatinami apie tai nedelsiant pranešame „įsibrovėliui“.

Agresija mus saugo ir nuo kitų asmenų nevaldomų blogų nuotaikų, jų noro kitus žeminti ar skaudinti. Tačiau kokiu būdu panaudosime savo agresiją yra mūsų patirties ir kultūros reikalas. Keiktis ir mojuoti kumščiais ar tiesiog tvirtai pranešti apie patiriamus nemalonumus – štai koks platus gali būti elgesio intervalas.

Agresija, kaip ir visi prigimties lobiai, reikalauja ilgų treniruočių, mokantis jais naudotis. Maži vaikai, deja, neturi vidinių stabdžių. Jų impulsyviems norams nėra jokio vidinio „ne“.

Nenuostabu, kad parduotuvėje saldainio įsigeidęs trimetis gali jo reikalauti įtūžio priepuoliu, vartydamasis ant grindų ir garsiai spiegdamas. Tėvų pareiga padėti savo vaikui išgyventi nepatenkintą norą ir neprarasti orumo. Vargu, ar nevaldomos agresijos užkaitintais skruostais isteriškai klykianti mama sėkmingai atliks auklėtojos pareigą. Greičiausiai, ji pastūmės savo atžalą aukos ar agresoriaus keliu.

Jei vaikystėje agresyvumas ir nepaklusnumas buvo visiškai užslopintas, suaugęs žmogus nebepajėgs įtvirtinti savęs. Jis nemokės ginti savo teisių, leisis kitų išnaudojamas. Jei tėvai neras kūrybiškų būdų padėti vaikui savo agresiją suvaldyti, užaugins monstrą, dėl kurio ir jie, ir aplinkiniai lies ašaras.

Pasak britų analitiko Robin Skynner, „jei vaikas neišmoksta susitvarkyti su savo pykčiu ir neapykanta, jam visos emocijos bus skausmingos, jis jų bijos, tad sutriks visi jo santykiai“. Toks vaikas, tapęs ir suaugusiu vyru ar moterimi, nuolat trokšta kitų meilės, tačiau tuo pat metu visur ir su visais kariauja. Agresija besitaškantis asmuo turi labai nedaug galimybių sulaukti meilės ir pagarbos.

Dar žiloje senovėje žmonės savo vaikus mokė kontroliuoti savo žodžius ir elgesį: „Galvok, ką sakai ar darai.“ Žinota, jog visi mes esame susieti emociniais ryšiais. Tad destruktyvi nevaldoma agresija gali žeisti skaudžiau nei kardo kirtis.

Italų teologas ir psichologas Giuseppe Colombero siūlo nusibrėžti sau ribas. Nesuteikti sau ir kitiems kančios – tai geriausias bendrabūvio principas. „Vienas iš labiausiai geliančių sąžinės priekaištų, kuriuos gali jausti žmogus, ypač vyresnio amžiaus, – tai prisiminimas, kad ką nors pravirkdė.“

Nustoti iš visko tyčiotis, negailestingai kritikuoti – kitas svarbus žingsnis, siekiant įvaldyti agresiją. Gebėjimas tiesiai ir atvirai išsakyti savo norus suteikia daugiau galimybių būti išgirstam nei kandžios replikos ar pavarčių humoras.

Išmokti atsisakyti poreikio visada tarti paskutinį žodį, žinoti tikrąją tiesą ir gebėti nusileisti kitai nuomonei yra trečiasis būdas suvaldyti agresiją. Visada itin malonu šnekėtis su žmogumi, kuris neperša savo pozicijos ir girdi jam išsakomą nuomonę.

„Žmogus turi išmokti kontroliuoti, tiksliau sakant, išauklėti savo agresyvumą, jeigu nori harmoningai ir konstruktyviai sugyventi su panašiais į save. (…) Sakau išmokti, nes tarp visų disciplinų, kurias reikia išmokti, šita tikrai yra pati sunkiausia“, – tvirtina G. Colombero.

Straipsnis parengtas remiantis „Vyrų ir moterų santykių instituto medžiaga“.

Views All Time
Views All Time
1688
Views Today
Views Today
1
0 0