Kalbėdami kasdienybėje savaja Lietuvių Kalba, net nepagalvojame, kad tebeišreiškiame senosios Baltų visuomenės poreikį maloniai apibūdinti aplinkinius daiktus, artimus Žmones pakviesti…
Būdama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų…
Tautos mastu pradedamas naujas sumanymas “Šventi Lietuviui Žodžiai”. Šio sumanymo tikslas – surinkti ir nustatyti Tautos pamatines vertybes, susitarti dėl…
Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai…
Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė?…
Mūsų Kalboje galioja įstabus dėsningumas: visi lietuviški vešlumą – brandą reiškiantys Žodžiai turi savo dvynius-priešpiešas: nokti-nykti, tarpti-tirpti, kūpėti-keipti, lapoti-leipti, gyvėti-geibti,…
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir tęstinumui užtikrinti laikosi sakytinės tradicijos, garso kultūros.
Gal iš tiesų branduolinėse, “motininėse” kiekvienos kalbinės šeimos kalbose, dar tebesančiose “porojinės” būklės, iki Babelio katastrofos, garsas turi prasmę, o prasmė – savą garsą? Jei taip, tai lietuvių kalba būtų pirmoji pretendentė tarp ide. kalbų. Labai gali būti, kad mūsų kalboje garsas reiškia, o prasmė girdisi, tik šito jau nebežinome ir nebemokame. Gali būti, kad mūsų kalboje glūdi “paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje” (R. Jakobson).
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios…
Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų….
Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Žodžiai iš tikrųjų keičiasi daug greičiau, negu garsai ar žodžių dalys (galūnės, priesagos ar pan.). Taip yra ne tik dėl žodžių reikšmės kitimo, jos susiaurėjimo ar prasiplėtimo, ne tik dėl nuolatinės archaizmų ir naujadarų „apytakos“, bet ir dėl to, kad, užsimezgus artimesniems ryšiams tarp kaimyninių kalbų, žodžiai perimami iš vienos kalbos į kitą, prisitaiko prie svetimos kalbos, joje prigyja. Svetimos kalbos žodžius vadiname skoliniais, tačiau skolinys skoliniui nelygu. Kai kurių skolinių šiandien jau negalėtume išvengti. Jie prigyja bendrinėje šnekamojoje ir rašomoje kalboje (koldūnai, soda, arbata ir kt.), o kitų, nors ir gana aktyviai vartotų ir dar tebevartojamų tarmėse, vis dėl to jau senokai atsisakėme (abrozdas, griekas, pančiakos, stonas, fufaikė, tielagreika ir kt.). Kodėl taip atsitiko?