Beveik beprasmiška klausti tikinčiojo, ar tikėjimas jam yra naudingas, nes toks asmuo sunkiai įsivaizduotų savo gyvenimą be jo. Laikai, kai tikėjimas buvo laikomas psichologine problema, tiksliau – rodikliu, kad „tamsus“ žmogus TAIP „bėga“ nuo realaus sunkumų sprendimo, tikriausiai negrįžtamai praėjo. Šis požiūris, sujungęs marksistinę ir froidistinę teorijas, šiandien atrodo beviltiškai pasenęs. Religiją atmesti ar ją ignoruoti mūsų šalyje dabar būtų ir blogo tono ženklas. Atvirkščiai, visos didžiosios krikščioniškos ar valstybinės šventės yra lydimos tiesioginės šv. Mišių transliacijos per valstybinį televizijos kanalą, o ir retas paprastas pilietis pasigirtų, kad tokią dieną nesilankė bažnyčioje. Aišku, taip elgtis nemažai skatina ir savotiška mada.

Smalsiems mokslininkų protams iš tiesų jau senokai magėjo pasigilinti į tikinčiojo vidinį pasaulį ir paieškoti atsakymo į, atrodytų, paprastą klausimą: ką žmogui duoda religija, ar ji daro jį laimingesnį? Nuodugniau apžvelkime gana įdomius neseniai atliktų mokslinių tyrimų rezultatus.

Bažnyčios lankymas ir laimė

Psichologijoje pastaruoju metu neretai stengiamasi nusakyti, kas gi teikia žmogui laimę. Atliekant tyrimus paprastai išskiriami įvairūs gyvenimo aspektai, taip pat ir religinis, bei aiškinamasi, kaip jie siejasi ir ar iš viso siejasi su žmogaus laimės išgyvenimu. Religinis aspektas tyrimuose dažniausiai skaidomas į 2 pagrindines dalis: bažnyčios lankymą ir asmeninį tikėjimą.

1990 metais atlikus 14-kos Europos šalių gyventojų tyrimą (jame dalyvavo 163 000 asmenų), paaiškėjo, kad net 85 proc. kartą ir dažniau per savaitę besilankančių bažnyčioje jaučiasi „labai patenkinti gyvenimu“. Lygiai taip pat atsakė ir 77 proc. žmonių, kurie visai joje nesilanko. Skirtumas tarytum nelabai didelis, bet vis dėlto pastebimas. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad bažnyčios lankymas yra reikšmingai susijęs su vyresnių asmenų ir moterų laimės išgyvenimu. Tai suprantama: juk kiekvienam svarbu ne apsiriboti tarpasmeniniais ryšiais savo šeimoje, bet jaustis ir didesnės bendrijos nariu. Tikėjimas ir bažnyčios lankymas suvienija žmones į bažnytines bendruomenes, kurios savo ruožtu daro įtaką kiekvieno jos dalyvio gyvenimui. Taigi, tokia bendruomenė padeda asmeniui įveikti socialinę atskirtį, pasijusti jos nariu ir prireikus sulaukti kitų narių palaikymo bei pagalbos. Kurti bažnytinę bendruomenę ir palaikyti jos gyvavimą – vienas iš svarbesnių tikinčiųjų uždavinių.

Kita vertus, iš patirties matyti, kad bažnyčios lankymą gali lemti ne tik tikėjimas, bet ir įvairiausios kitos priežastys, pvz., noras laikytis tėvų tradicijos, mada, neatsiejamas didžiųjų švenčių ritualas, siekimas pasirodyti prieš kitus ir t. t. Todėl suabsoliutinti šio religingumo aspekto tikrai nevertėtų.

Tikėjimas ir laimė

Psichologijos mokslo raida atskleidžia, jog įsiskverbti į žmogaus vidinį pasaulį nėra taip paprasta. O ką jau kalbėti apie pačius asmeniškiausius religinius išgyvenimus. Tačiau 1999 m. vis dėlto buvo sukurtas testas, leidžiantis nustatyti žmogaus religingumo laipsnį. Mokslininkams rūpėjo išsiaiškinti, kaip tikėjimas siejasi su žmogaus laimės išgyvenimu. Tiriamas žmogaus religingumas buvo nusakytas dviem aspektais: asmens troškimu pasiekti tikslą, kuris yra už jo gyvenimo ribų (pvz., būti išganytam, pasiekti amžinybę rojuje ir t. t.), ir jo siekimu palaikyti artimą ryšį, bendravimą su Dievu. Per pastaruosius dvidešimt metų įvairiose šalyse atlikti tyrimai atskleidė svarbių faktų. Tie asmenys, kurie vienumoje praktikuoja kasdieninę maldą, jaučiasi daug laimingesni, nei tie, kurie tokios religinės praktikos neatlieka. 1999-aisiais Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą su 474-iais studentais paaiškėjo, kad tikintys studentai turi daug mažesnę tikimybę susirgti depresija ar nerimo sutrikimais; be to, jų savigarbos ir savivertės suvokimas aukštesnis nei tų studentų, kurie savęs nelaiko tikinčiais. Psichologiniu požiūriu savigarba labiausiai veikia žmogaus gebėjimą užmegzti bei palaikyti prasmingus santykius su kitais (be to neįmanoma darni šeima) ir pasiekti profesinių laimėjimų.

Vienas iš asmens laimingumo kriterijų – šeimyninė laimė. Daugelis tyrimų parodė, kad laimingos šeimos dažniau linkusios lankyti bažnyčią, nei nelaimingos. Tačiau vedusių tikinčių porų ilgametis tyrimas atskleidė, kad bažnyčios lankymas dažniau padeda išsaugoti šeimą, nors tai nereiškia, kad tos šeimos jaučiasi laimingesnės. Iš ankstesnių psichologinių tyrimų matyti, kad tvirtus įsitikinimus ir vertybes turintys žmonės jaučiasi laimingesni, nei tie, kurie to neturi. Todėl išsamesni tyrimai šioje srityje patvirtino prielaidą, kad tikintieji (o jiems būdingi aiškūs bei tvirti įsitikinimai ir vertybės) ir dėl šios priežasties jaučiasi laimingesni.

Emocijos ir laimė

Šiandien vargu ar kas nuneigs psichinių išgyvenimų įtaką žmogaus fizinei sveikatai. Seną posakį, jog nugalėtojų žaizdos gyja greičiau, patvirtina tyrimo duomenys: teigiamų emocijų įtaka fizinei savijautai yra neabejotina. Taip pat nustatyta, kad laimingesni tie žmonės, kurie turi gyvenimo tikslą ir jaučia būties prasmę; jie optimistiškesni ir dažniau patiria teigiamas emocijas, pvz., džiaugsmą. Tyrimai patvirtino, kad didžiausias tikinčio žmogaus teigiamų emocijų šaltinis yra bendravimas su Dievu pamaldose ir asmeninėje maldoje, pojūtis, kad yra harmoningame santykyje su Dievo valia, kad savo gyvenime jaučia Jo pagalbą ir palaikymą. Į klausimą, kas laimės pojūčiui svarbiau – ar vienkartiniai, reti, bet labai stiprūs teigiami išgyvenimai, ar nuolatinės nestiprios, bet teigiamos emocijos, tenka atsakyti, kad būtent pastarosios. Kaip tik jas dažniausiai ir išgyvena kiekvienas tikintysis per pamaldas bažnyčioje.

Neseni tyrimai JAV Ohajo valstijoje parodė, kad net 73 proc. apklaustųjų tiki teigiama maldos įtaka sveikatai, o 34 proc. tvirtino patys tai patyrę savo gyvenime. Be to, tikėjimas padeda įveikti tokias neigiamas emocijas kaip mirties baimė. XX a. viduryje per eksperimentą (šiandien tokie eksperimentai vertinami kaip neetiški ir psichologiniuose tyrimuose draudžiami) sukėlus mirties baimę tikintieji dar labiau įtikėjo pomirtiniu gyvenimu ir jų mirties baimė sumažėjo palyginti su tiriamųjų, kurie save laikė netikinčiais, baime. Religinė praktika, pvz., išpažintis, padeda išsivaduoti iš tokio stipraus neigiamo jausmo kaip kaltė.

Nuolatinis šių laikų gyvenimo palydovas yra įtampa. Daugybė žmonių jaučiasi nepajėgiantys visiškai valdyti savo gyvenimo, nes negali apsisaugoti nuo nepageidaujamų įvykių (pvz., darbo netekimo, santaupų praradimo ir pan.) arba nelaimių (ligos, artimo žmogaus netekties ir kt.). Atlikti tyrimai rodo, kad giliai tikintys ir nuolat bažnyčią lankantys asmenys net ir po skaudžiausių sukrėtimų paprastai atsigauna per 1,5 metų. Ilgainiui netektis jiems padeda iš naujo teigiamai įvertinti įvykius, susitaikyti, priimti kitų žmonių palaikymą ir pasitelkiant tikėjimą įveikti praradimo gėlą. Netikintieji tokių galimybių neturi, todėl užgriuvęs skausmas juos neretai palaužia visam likusiam gyvenimui.

Kartai netikintys žmonės kaltina tikinčiuosius, kad šie neturi drąsos žvelgti tikrovei į akis. Juk esą žmogus mirtingas, mirtimi baigiasi kiekvieno gyvenimas, kuris apskritai neturi jokios prasmės ir pan., o aktyvūs Bažnyčios nariai dažniausiai neva būna mažiau išsilavinę, senyvo amžiaus, ligoti, kartais ir skurstantys žmonės. Tačiau išorinis tikinčiojo aktyvumas nėra vienintelis tikėjimo kriterijus. Atvirkščiai, didžiuma išsilavinusių tikinčiųjų save atskleidžia sėkmingoje profesinėje veikloje ir šeimos gyvenime! Dėl nelengvos dabartinės ekonominės šalies padėties šeimos nariams beveik nelieka laisvo laiko, kurį jie mielai skirtų aktyvesniam dalyvavimui bažnytinės bendruomenės gyvenime. Viliamės – kol kas.

Ko gero, ateistas apkaltintų, kad mano mintys subjektyvios. Bet ar gali būti kitaip? Juk tikėjimas praktikuojančiam katalikui – tai esminė, didžiausia Dievo dovana. Jam sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi ir išgyventi be šios dovanos. Tai nereiškia, kad tikintysis yra gavęs į rankas burtų lazdelę, kuria mostelėjus visi kasdienybės rūpesčiai ir sunkumai išsisprendžia. Deja, o gal greičiau – ačiū Dievui, kad tokios lazdelės nėra. Tačiau tikinčiam žmogui tikėjimas – labai svarbi ir tvirta gyvenimo atrama. Su tikėjimo dovana jis gauna daugiau gyvenimo, o šis yra daug ryškesnis ir turtingesnis, nei gali įsivaizduoti netinkintieji. Tai Gyvenimas, kuris įpareigoja ir kuris niekad nesibaigia.

„Artuma“, 2009 m. Nr. 7-8

Views All Time
Views All Time
2418
Views Today
Views Today
1
0 0