Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai
Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą.
Turbūt nebūtų tokio nepriklausomo ir mąstančio žmogaus, kuris negalėtų savo laikotarpiui ir aplinkai nors iš dalies pritaikyti šio soneto:
Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota, –
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai…
Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, –
Tiktai tave palikti man baugu.
(Vert. Aleksys Churginas)
Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa.
Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą.
Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas.
Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į, istorinėje dramoje „Henrikas VI“ Glosteris (Glaucester) savo klasta ir manipuliatyvumu žada pranokti patį blogio genijų Machiavelli’į, o Marlowe „Maltos žyde“ Šėtonas pasirodo Machiavelli’o pavidalu.
Abuladzė nuėjo dar toliau – jo „Atgailoje“ Šėtonas (vienoje filmo scenoje, kurioje Varlamo sūnus Abelis ateina išpažinti savo nuodėmių vienuoliui, godžiai ryjančiam žuvį – Dievo simbolį, – paaiškėja, kad jis kalbėjo ne su vienuoliu, o su savo tėvu Varlamu, t.y. Šėtono įsikūnijimu) prabyla Shakespeare’o eilėmis.
Dabarties politikai, kurių vadovėlinę išmintį kuria politikos technologų rekomendacijos, popkultūros ikonos, banalybės ir įvairių prietarų rinkiniai, Shakespeare’o neskaito ir laiko jį archyvų dulkių sluoksniu padengtu dalyku, nieko rimto esą negalinčiu byloti apie sudėtingą dabartį.
O gal viskas yra priešingai – gal politikams trūksta tikros išminties ir politinės bei moralinės vaizduotės būtent todėl, kad jie nestudijuoja Dante’s, Shakespeare’o, Cervanteso ir Swifto?
Ar pasiduoti bejėgiškumo jausmui ir nevilčiai matant kaip kalba atsiskiria nuo veiksmo, žodžiai – nuo savo reikšmių, reali politikos praktika – nuo kalbėjimo apie ją būdų, o klastinga šypsena ir priešo veidą tiriantis žvilgsnis – nuo ištikimybės priesaikos ir skambių lojalumo pareiškimų? Ar vis dėlto pasiryžti gyventi ir veikti vardan idealų ir žmonių, kurių negalima palikti vienų ir tokiu būdų išduoti?
Tai didieji Shakespeare’o klausimai, ištarti ne tik 66-ojo soneto lyrinio „aš“, bet ir Hamleto, Merkucijaus ir kitų Shakespeare’o personažų. Liūdesys dėl savojo laikotarpio sugedimo, žinomas dar nuo romėnų laikų, gali peraugti į išmintį suvokus, kad blogis nesirenka pavienių epochų ir šalių – veikiau priešingai, epochos ir šalys pačios jį susiranda arba pagimdo.
Mes baisimės savo politikų cinizmu ir jokių principų neturėjimu, bet Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ šiuo požiūriu mūsų tikrai nepaguostų – liliputų ir blefuskų (t.y. Anglijos ir Prancūzijos) karai, vidinės liliputų rietenos ir klaiki klasta, siaubingi Anglijos įstatymai, kuriais baisisi Brobdinjago milžinų karalystės valdovas, apie juos sužinojęs iš Lemuelio Guliverio, arba skraidanti Laputos sala, engianti kaimynines salas (t.y. Anglija, engianti Airiją), niekaip neįkvepia galvoti apie kilnesnę ir principingesnę XVIII a. politiką bei jos būklę.
Neįkvėptų mūsų ir negailestingos Dante’s laikų Florencijos kovos tarp gvelfų ir gibelinų, o ką jau kalbėti apie Machiavelli’o Florenciją ir jos politikos bei politinės etikos būklę – nepaisant, kad meno sferoje prieš Florenciją visi europiečiai buvo paprasčiausi barbarai.
Jei kam nors atrodo, kad kilnesnio elgesio ir mažiau klastos bei žiaurumo būta antikinėje Graikijoje, tepasiskaito Machiavelli’o pastabas „Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“ apie tai, ką su savo priešais ir sąjungininkais išdarinėjo spartiečiai ar Pilypas Makedonietis.
Visa politikos istorija iš esmės yra kova arba mažų mažiausiai didžiulė įtampa tarp vertybės ir fakto, normos ir realios praktikos. Klausimas tik toks, ką mes renkamės – vertybes ir normas ar nuogą valdžios mechaniką bei niekieno nestabdomą galios praktiką.
Visi didieji rašytojai – nuo Plauto komedijų iki Michailo Bulgakovo politinių fantazijų ir satyrų – puikiai suprato, kad normos, kanono, moralinės alternatyvos ir vaizduotės nestabdoma politika virsta apnuoginta jėgos manifestacija ir vienas kito rijimu – it žuvys Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveiksle.
Kad ir kaip būtų, mums kyla vis realesnis pavojus, kad kartu su normomis ir politine etika nūdienos pasaulyje vis labiau fikcionalizuojama ir iki saugaus atstumo tolyn stumiama literatūra, be kurios dingsta ne tik politinio gyvenimo universalumo pojūtis, bet ir moralinės bei politinės vaizduotės laukas, leidžiantis atnaujinti žvilgsnį į savo meto visuomenę bei politinį gyvenimą.
Tai pavojus, kad į politiką vis masiškiau pradės ateiti modernūs barbarai, išdidžiai ignoruojantys literatūrą, filosofiją ir apskritai žmonijos patirtį bei išmintį.
