Kasdien esame kviečiami pamatyti kitą, šalia esantįjį, bet šiuo Advento metu iš mūsų ypač laukiama, kad pasidalytume su stokojančiaisiais, nudžiugintume juos.

Turbūt dažnas mūsų skaitytojas yra dalyvavęs ar bent girdėjęs apie „Caritas“ vykdomą adventinę vargstančiųjų paramos akciją „Gerumas mus vienija“.

Kunigas Robertas Grigas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius, maloniai sutiko pasidalyti adventiniais „Caritas“ rūpesčiais su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Nuo lapkričio pabaigos vyksta akcija Gerumas mus vienija. Gal galite plačiau apie ją papasakoti: kaip kilo idėja surengti šią akciją, kokie jos tikslai, kelintus metus ji vyksta?

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems.    

Kas dalyvauja šioje akcijoje?

Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo.  

Kaip per akciją surinktos lėšos ir kitos aukos pasiekia tuos, kuriems labiausiai reikia paramos?

Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti. Didesnioji dalis, visų pirma – daiktinė labdara panaudojama toje bendruomenėje, kur ji buvo surinkta. Caritas, kaip visoje Lietuvoje įsikūrusios tinklinės organizacijos, privalumas yra tas, kad vietiniai, parapijose dirbantys aktyvieji nariai ir savanoriai gerai pažįsta tiek savo aplinkos vargstančiuosius, tiek realias jų problemas. Tokiu būdu geriausiai ir žinoma, kuri daugiavaikė šeima įstengs pati išmintingai pasinaudoti suteikta pinigine pašalpa, o kam į rankas pinigų nereikia duoti, verčiau paremti maisto produktais; kokiai vienišai senutei kaime reikia nupirkti vaistų, slaugos priemonių, kokiam našlaičiui moksleiviui – mokslo priemonių, drabužių ar pan. Caritas bendradarbiai tokiais klausimais yra lankstūs, pastabūs, parodo daug išradingumo ir žmogiško jautrumo, kur reikia, bendradarbiauja su socialinės rūpybos skyriais, su vietos socialiniais darbuotojais. Per daugelį asmeninių susitikimų, gilindamasis į parapijų ir vyskupijų Caritas veiklą, įsitikinau, kad mūsų kolegos dažniausiai savo aplinkoje veikia kaip nežinomos motinos Teresės, su mažais ištekliais padarydamos labai daug gero. Apskaičiavome, kad per metus vienokios ar kitokios Caritas pagalbos sulaukia apie 96 000 asmenų. Todėl visiškai teisinga, kad privatūs aukotojai, valdžios įstaigos, toliaregiškos savivaldybės šią tylią savanorišką veiklą labiau paremtų.      

Kokias dar akcijas, programas vykdo Caritas ?

Šiuo metu Caritas sistemoje Lietuvoje veikia 61 stacionari globos įstaiga. Tai senelių namai, vaikų dienos centrai, labdaros valgyklos, užimtumo centrai, nakvynės namai ir t.t. Be mano jau minėtos įprastinės šalpos ir labdaros, vykdomos per parapijų Caritas skyrius, kuriame ir plečiame modelinius pagalbos projektus, orientuotus į specifines skurdo, atskirties ir priklausomybių sritis. Juose profesionalūs atitinkamų socialinių problemų ekspertai, psichologai, sielovadininkai teikia pagalbą prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms, kaliniams, gatvės vaikams, neįgaliesiems, skurstančioms šeimoms. Akcija Gerumas mus vienija minėtina kaip visose vyskupijose vieningai Carito vykdoma Advento metu. Tačiau kiekvienos vyskupijos Caritas organizacija dar surengia daug gražių renginių, atitinkančių vietos poreikius, savo regione. Darbuotojams ir savanoriams rengiami mokymai, stovyklos, rekolekcijos, taip gilinant Bažnyčios socialinio mokymo bei aktualių iššūkių supratimą. Lietuvos Caritas dalyvauja Europos Sąjungos finansuojamoje European Volunteers Service programoje, taigi pasikviečiame į mūsų veiklą ir šaunių savanoriškai veiklai angažuotų jaunuolių iš užsienio šalių.

Steigiasi daug socialinės paramos centrų parapijose, viešųjų įstaigų, vykdomos įvairios projektinės programos. Ar tai palengvina Carito veiklą, nes pjūtis didelė, o darbininkų maža? Ar bendradarbiaujate su jomis, ar jaučiate „konkurenciją“?  

Pagal pradinę bažnytinio Caritas idėją, visa Katalikų Bažnyčios vardu vykdoma organizuota vargstančiųjų pagalbos veikla (Vatikano neseniai apibrėžta kaip meilės katechezė) turėtų būti atliekama per Caritas organizaciją. Pvz., Vokietijoje, kitose Vakarų Europos šalyse tokio pobūdžio veikla, jei tik ji pretenduoja atstovauti Bažnyčiai, privalomai integruojama po Caritas skėčiu. Nesvarbu, ar ją vykdo parapija, ar kokia nors vienuolija, ar savanoriškas pasauliečių sambūris. Tai, be abejo, padeda išvengti struktūrinės painiavos. Tačiau pliuralistinės visuomenės sąlygomis vargu ar įmanoma (ir ar iš tikrųjų reikia) tai suabsoliutinti. Jėzus sutramdė apaštalus, besipiktinančius, kad Jo vardu gera darė žmogus, kuris nevaikščiojo su jais. Mūsų veiklos dirva tokia plati, jog darbo užtenka visiems, norintiems jo imtis. Stengiuosi pats ir perspėju kolegas, kad neperkeltume konkurencinio rinkos mentaliteto į mūsų, šiaip ar taip, idealistinę organizaciją. Turime džiaugtis visais, kurie, vedami nesavanaudiškų motyvų, ryžtasi gydyti socialinio neteisingumo žaizdas. Kur tiktai nėra vertybinio nesuderinamumo, kooperuojamės ir dirbame išvien, partneriškai, tiek su religinėmis bendrijomis, tiek su pasaulietinėmis NVO, tiek su valstybės įstaigomis. 

Neseniai Caritas organizacijoje, bent jau Vilniuje, vyko nemažai pertvarkymų. Kokie tai buvo pasikeitimai ?

Kiekvienos vyskupijos Caritas organizacija yra autonomiška, pavaldi savo vyskupui, kuris pagal statutą yra jos pirmininkas. Kiek man žinoma, Vilniaus arkivyskupijos Caritas pasikeitė kai kurie vadovai, buvo pakviesti Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos socialinės pagalbos centre jau anksčiau gerai užsirekomendavę jauni katalikai. Su naujuoju arkivyskupijos Caritas direktoriumi Linu Kukuraičiu ir jo pavaduotoju Tomu Kurapkaičiu, kaip, beje, ir su ankstesniuoju direktoriumi Baliu Stankumi Lietuvos Caritas centras palaiko puikiausius kolegiškus ryšius, tikimės, kad nauji žmonės suteiks ir naujų įžvalgų arkivyskupijos karitatyvinei veiklai. Geriausia bažnytinių humanitarinių Vilniaus ir Kauno santykių iliustracija yra neseniai atšvęsta Tomo Kurapkaičio ir kaunietės Neringos Junčytės, buvusios Actio Catholica Patria vadovės, santuoka, su kuo mielus bendradarbius džiaugsmingai sveikinu. 

Kas yra Caritas darbuotojai, bendradarbiai, kaip galima įsitraukti į Caritas veiklą ?

Natūralu, kad katalikiškos gailestingumo bendrijos nariais dažniausiai tampa sąmoningesni, labiau savo atsakomybę už aplinkui vykstančius procesus jaučiantys tikintieji. Kadangi apie 95 % mūsų talkininkų sudaro savanoriai, lengviau į Caritas veiklą įsitraukti vyresniems žmonėms, turintiems laisvo laiko. Tad iki šiol periferijoje, kaimiškose vietovėse, Caritas veikloje – daugiau pagyvenusių geros valios moterų. Į dažnai nelengvomis sąlygomis atliekamą darbą jos sudeda visą savo gyvenimo ir profesinę (medikių, mokytojų) patirtį, tikėjimą, motinišką širdį. Pagarba tiems kaimų ir miestelių kunigams, kurie, atsiliepdami į Bažnyčios įpareigojimą, šias savanores paremia, suteikia jų veiklai pakenčiamas patalpas. Didesniuose miestuose, kur veikia specializuotos Caritas įstaigos, socialiniai projektai, į darbą įsitraukia jaunesni, universitetines studijas baigę specialistai, savanoriauja studentai, moksleiviai. Beveik visi mano minėtų modelinių Caritas projektų darbuotojai turi socialinio darbo magistrų laipsnius. Jaučiame tam tikrą organizacijos narių disbalansą (amžiaus ir lyčių lygybės požiūriu), todėl svarbiu vystymosi uždaviniu laikome įtraukti į Caritas veiklą daugiau vyrų ir jaunimo. Šiuo požiūriu gana sėkminga ir sektina Kaišiadorių vyskupijos Caritas iniciatyva – mokyklose kuriamos jaunųjų karitiečių grupelės. Vaikai be galo nuoširdžiai imasi mažų artimo meilės darbų, o jų aplankymų, patarnavimų ligoniams, vienišiems jokios piniginės pašalpos neatstos. Drauge tai praktiškosios krikščionybės pamokos patiems moksleiviams. Labai tikėtina, kad augdami jie vis labiau įsitrauks į karitatyvinę veiklą arba išliks Caritas draugais. Taigi ateiti į Caritas galima per parapiją, per projektinę ir įstaigų veiklą, pagal sąlygas savanoriškai talkininkaujant kad ir tokiai akcijai, kaip Gerumas mus vienija. Ateinančių metų pradžioje Caritas kartu su Raudonuoju Kryžiumi ir Maisto banku imasi dalyti Europos Sąjungos paskirtas intervencines maisto atsargas nepasiturintiesiems Lietuvoje. Savanorių talkininkų šiai paramos akcijai mums reikės kaip niekada anksčiau. Į savanorišką Caritas veiklą kviečiame ne vien praktikuojančius ir apsisprendusius tikinčiuosius, bet ir visus geros valios žmones, pripažįstančius asmens orumo, veiksmingo solidarumo su vargstančiaisiais, artimo meilės vertybes. 

Kadangi kalbamės prieškalėdiniu laikotarpiu, pabaigai dar klausimas apie Kalėdas. Gal galite palyginti jas sovietmečiu ir dabar. Anksčiau Kalėdos būdavo švenčiamos slapčiomis, o dabar galima laisvai švęsti, bet ar nieko nepraradome – to tokio tikro laukimo? Juk kartais, kai stokoji, tas laukimas būna tikresnis, labiau išjaustas, daugiau širdies įdedama, branginama?

Na, nesigirdamas pasakysiu, tiesiog tiesa tokia – Dzūkijos miestelyje, kur užaugau, ir sovietmečiu nesislapstydami šventėme Kalėdas (turbūt ir visur Lietuvoje taip buvo). Kroniką, Solženicyno Gulago salyną paslapčia skaitėme, bet Kūčių švęsti nesibaiminome – nebuvo Lietuva dar tiek prispausta, kaip žmonės kokioje Rusijoje ar Baltarusijoje. Gal tik LKP CK nariai apsidairydami tą rezistencinę silkę pirko. Nors, be abejo, žinojimas, kad krikščioniški papročiai okupacinei valdžiai nepageidautini, darė juos dar patrauklesnius, o šventes – labiau laukiamas. Tame kontekste Kalėdos, Velykos, Vėlinės, kaip žinome, buvo tapusios ne vien religinėmis, bet ir nacionalinėmis šventėmis. Tautos nesutikimo su primestąja ideologija išraiška. Tasai katakombų žavesys pasitraukia, atgavus tikėjimo išpažinimo ir tautos laisvę. Bet juk dėl to negrūsime gyvenimo atgal į katakombas. Tai, ką nelaisvės metais neįveikiamos aplinkybės tarsi padėjo branginti, nūdienos komerciniame šurmulyje tegalime apginti sąmoningesniu tikėjimu. To labiausiai ir noriu palinkėti visiems skaitytojams, o ypač Caritas bendradarbiams Lietuvoje. Gražių, širdis sušildančių Kristaus Kalėdų visiems!

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. Žemaitytė

Views All Time
Views All Time
2309
Views Today
Views Today
1
0 0