Esu girdėjęs posakį, kad galingiausias ginklas prieš kurį niekas negali atsilaikyti yra gerumas. Senovės Rytų išmintis teigia, kad didžiausias kerštas blogam žmogui yra padėka jam už tai, esą net ir blogą žmogų pradeda graužti sąžinė. Taip, tam tikrose kultūrose ir dabar turbūt yra vietos gerumui, bet ne pas mus. Atrasti tikrai gerą ir nuoširdų žmogų nėra taip paprasta. Maža to būti geru žmogumi vos ne tolygu būti angelu, o angelų nėra. Esu ne kartą girdėjęs būtent tokį komentarą šia tema. “Kodėl mes mylim tuos, kurie tolimi?”. Šie žodžiai iš Alano dainos Mėnulio tango man iki šiol yra įstrigę. Gal tai ne klausimas? Gal tai paaiškinimas, kodėl šiais laikais taip sunku surasti sau antrą pusę. Paklauskim savęs ką mes renkamės kruopščiau, naują kompiuterį, automobilį ar gyvenimo draugą? Kam atiduodame savo visas jėgas ir meile? Darbui ar artimui? Fromm’o psichologijoje vienareikšmiškai teigiama, kad meilė yra labai retas reiškinys ir vis retėja. Mes tuokiamės, skiriamės, tuokiamės ir vėl skiriamės ne dėl meilės, o dėl nepakeliamo vienišumo. Mes tiesiog paniškai bijome likti vieni šiame beprotiškame ir nesaugiame pasaulyje, tad sulaukus tam tikro amžiaus netgi susigalvojame tokį event’ą kaip “ieškau merginos/vaikino”. Ką po galais tai reiškia? Kaip ieškoti? Gal ir man savo organaizeryje pasižymėti, kad penktadienį vakarop keliausiu ieškoti panos… Bet kad net nežinau kaip tai daryti… Kaip ieškoti? Galėčiau gal nueit į klubą, bet mano šokio įgudžiai panas tik atstumtų.

Supratimas ir agresija, švelnumas ir šiurkštumas. Šiuose žodžiuose telpa labai daug – viskas priklauso nuo to, kurį pasirinksime. O ko mūsų kasdienybėje yra daugiau? Tik gamtoje visada laimi stipriausias. Gyvenime fizinė jėga nėra pagrindinė laimėjimo sąlyga. Štai pasakose gėrį beveik visuomet įkūnija silpnesnis, bet švelnus personažas. Gyvenime irgi taip nutinka. Mažomis ir švelniomis smulkmenomis galima pasiekti labai daug, pamažu nugalėti begalę negerų dalykų. Ne veltui sakoma, kad gyvenimas – pasaka. Nors nesiginčijame: gėrio ir blogio varžybos jame amžinos. Tačiau net rudenį gali pražysti medis, sušildytas švelnios rankos, ir priešingai – vasarą nugeibti nuo žmogaus agresijos. Baltijos televizijos laidos “Tarp miesto ir kaimo” vedėja Vilma Čereškienė, atrodo, net musės negalėtų nuskriausti. Ji tokia miela ne vien ekrane, bet ir gyvenime. Paklausta apie švelnumą ir šiurkštumą visuomenėje, Vilma emocingai kalba, kad žmonės netoleruoja smurto ir patyčių, tačiau kai kuriais atvejais tam pritaria: “Gyvename pagal įstatymus, kurie draudžia įžeisti ar užgauti kitą žmogų. Bet agresija egzistuoja. Plačiai nuskambėjo atvejis, kai krepšininkas Šarūnas Jasikevičius nesuvaldė emocijų ir užgavo žurnalistę. Tai “auksinio berniuko išėjimas iš krašto”. Jeigu taip būtų pasielgęs kas nors kitas, būtų buvęs pasmerktas, o dabar – ne. Juk krepšininkas – dievaitis.” Vilmos nuomone, toje situacijoje tiesiog buvo galima maloniai paprašyti, kad tas ar anas nesigilintų į asmeninį gyvenimą.

“Va, Jonaitis yra toks geras, malonus žmogus, tai ne Petraitis, kuris toks arogantiškas, pasipūtęs. Jonaitis sveikinasi, šypsosi, visada pritaria, o Petraitis vis išsišoksta, vis nieko nepaiso”. Déja vu, kažkur girdėta? Argi ne dažnai išgirsi žmones kalbant apie savo kolegas, draugus, gimines, šiaip pažįstamus – atseit, vieni jų sveikinasi, pritaria, yra malonūs žmonės, o kiti – prieštaraujantys, arogantiški. Sustokime ir pasvarstykime, kas slypi už tokio kitų žmonių vertinimo, kai šiems priskiriamos ryškiai vertybiškai apibrėžtos asmenybės savybės. Nereta mama, nusakydama, koks geras yra jos vaikas, apibūdins jį taip: ramus, nelaužo žaislų, nedaužo stiklinių daiktų, nesusitepa, nelaksto, nerenka nuorūkų, nepradingsta iš akiračio prekybos centruose, palaiko pavyzdingą tvarką namuose ir t. t. Geras vaikas, – laiminga reziumuos mama. Tuo tarpu vaikas, kuris vis ką nors sulaužo, nuolat išsitepa rankas ir drabužius, griebia šiukšles nuo grindinio, lipdo purvą, piešia ant staltiesės, kurio kambaryje nuolatinis daiktų chaosas ir t. t. – toks vaikas tėvelius erzina, jie pradeda ieškoti “edukacinių drausminimo” priemonių.

O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita – ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę. Gera, kai žinai, kad pavargus tave pakels stiprios arba švelnios gerumo rankos, kad ryškiau už vaivorykštę veide uždegs šypseną. Gali būti, kad gerumo rankos bus užimtos šimtais kitų reikalų. Gal jos bus reikalingos gėlei pamerkti, baltai staltiesei ant stalo užtiesti, mažai mergaitei kasytes supinti, o gal gintariniam alui įpilti, senolės galvai prie savęs priglausti, saldžiam rojaus obuoliui nuraškyti ir dar, ir dar. Juk jo rankų reikia ir pačiam didžiausiam švelnumui prie plakančios širdies prisiliesti, tad gali pagalvoti: kur jau man, gyvenimo pavargėliui, jų šilumos laukti. Gal tik pačiame saulėlydyje lyg atpildą už gerus darbus, už kantrų bei saldų laukimą prie jo kiekvienam iš mūsų bus galima priglausti savo veidą. Manau, kad ir tokia mintis bus gera.

Tikriausiai pastebėjote, kad kai kurie žmonės visada stengiasi padėti kitiems. Anksčiau galvojau, jog jie tiesiog yra išmintingi ir supranta, kad pagalba kitiems – pagrindinė mūsų išlikimo sąlyga. Žmonės nėra pakankamai stiprūs, kad patys sugebėtų įveikti visas jų kelyje pasitaikančias kliūtis, o didesnė tikimybė sulaukti pagalbos yra tada, kai pats padedi kitiems. Tai nebūtinai reiškia, kad tau padės tas pats žmogus, kuriam tu padėjai, bet tavo pagalba gali sukelti grandininę reakciją, kuri galiausiai paveiks ir tave (tiesiog žmogus, kuriam tu padėjai, supras šio poelgio svarbą, paseks tavo pavyzdžiu ir padės kažkam kitam, o tas kitas dar kitam, ir t.t., kol kažkieno pagalba pasieks ir tave). Tačiau kai pagalba siūloma netgi tada, kai jos visai nereikia, tada ir susimąstai, jog kažkas čia ne taip. Iš tikrųjų šie padėti mėgstantys žmonės dažnai nėra nei išmintingi, nei mąstantys apie visuomenės išlikimą ir gerovę. Jie tiesiog siekia patenkinti savo poreikį būti įvertintiems (juk smagu išgirsti apie save vieną kitą gerą žodį), nori pasijusti reikalingi (argi ne gera jausti, kad esi nepakeičiamas, o dėl to ir svarbus kitiems) arba tiesiog įsitvirtinti pagalba pasinaudojusių tarpe (juk žmogus, be kurio neįmanoma išsiversti, turi tam tikrą autoritetą). Bet dabar kyla klausimas – ar tokią pagalbą kitiems galima pavadinti gerumu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip – juk šitaip kažkam padėjome, palengvinome gyvenimą, o tai – geras darbas, ko daugiau galima norėti.

Akciją Gerumas mus vienija rengiame nuo 1998 metų. Tuomet Lietuvos Caritas tarybos, kurią sudaro mūsų centro ir visų Vyskupijų Caritas vadovai, posėdyje kilo mintis adventinį laukimą išreikšti labiau akcentuojant ne vien pasninką, rimtį, bet ir gailestingumo darbus. Konkreti parama, dėmesys greta mūsų esantiems, įvairaus skurdo varginamiems žmonėms yra tiek mūsų maldų nuoširdumo, tiek asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo matas. Kaip ir Caritas apskritai, ši akcija siekia atkreipti vietos bendruomenių, parapijų dėmesį į krikščionių pareigą nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6,2), suteikti impulsą ir galimybę piniginėmis aukomis ar daiktais padėti stokojantiems. Džiaugiamės, kad per praėjusius 7 metus Gerumas mus vienija su kasmet kitokiais plakatais, kukliais, bet mielais suvenyrais aukotojams, žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip graži Advento tradicija. Dalyvauja tikinčioji liaudis kaimiškose ir miestų parapijose, socialiai jautresnis jaunimas bei inteligentai, paremia firmos bei įmonės. Esame dėkingi vyskupams ir klebonams, kurie, artėjant Adventui, paskatina geros valios žmones atsiliepti į prasmingą Caritas iniciatyvą. Tokie paraginimai tikrai nelieka be atgarsio, be to, jie viešai liudija Bažnyčios neabejingumą visuomenės bėdoms. Taip skelbiama mylinčio Dievo Evangelija, tiesiogiai net ir neminint Jo vardo. Tam tikra paaukotų lėšų dalis skiriama bendrajai Vyskupijos Caritas veiklai, susijusiai su vargstančiųjų šalpa, vykdyti.

Nėra lengva nusakyti kurios nors tautos charakterį, kiti sako kad tai apskritai beprasmiška. Neketinu čia svarstyti šios keblios problemos, bet manau, kad įvairūs veiksniai iš tikrųjų nulemia vienoje geografinėje aplinkoje gyvenančių, vienodą istorinį likimą patyrusių, vienai kultūrinei tradicijai priklausančių žmonių tam tikrą panašumą: vargu ar kas paneigtų, kad, pavyzdžiui, ispanai ir skandinavai yra skirtingų charakterių žmonės, nors tarp jų visados bus didžiausių individualių skirtybių. Tad vis dėlto lietuviai – kokie jie? Šiandien dažniausiai sakoma: pavyduoliai, kerštingi, ,,kraujo trokštantys‘‘. Bet klasikinėje mūsų literatūroje požiūris yra kitas. Verta prisiminti kad ir tokias ekscentriškas, į standartines mąstymo formas neįtelpančias, daug kuo skirtingas asmenybes kaip Balys Sruoga ir Vaižgantas. Abu jie daug mąstė apie lietuviško charakterio ypatumus ir abudu manė, kad gerumas, geraširdiškumas, dvasinės sandaros subtilumas ir didelis dorovinis jautrumas sudaro mūsų nacionalinio charakterio šerdį.Ir iš tikrųjų – šitai paliudija kad ir daugelis specifinių lietuvių kultūros reiškinių, taip pat folkloro, literatūros ir kitų menų – prisimintina to paties B. Sruogos duota Kipro Petrausko sukurtų operos vaidmenų ,tarp jų – Lohengrino, interpretacija, Jono Biliūno proza ir nesuskaičiuojama gausybė kitų. Bet esama ir kitokių gerumo modifikacijų arba veikiau reiškinių, kurie tik savo išoriniu luobu atrodo esą gerumo atvejai, bet iš tikrųjų yra kažkas visiškai kita.