„Žmogaus prigimtyje tiek daug giliai paslėptų dalykų, ir aš pats būčiau linkęs būti vaiku motinos, kuriai būdingi vidiniai žmogaus būties konfliktai, ir nenorėčiau, kad mane auklėtų moteris, kuriai viskas lengva ir paprasta, kuri žino visus atsakymus ir kurios nekamuoja abejonės“, – rašo pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas.

„Nagrinėjant bet kurį klausimą, susijusį su žmonių tarpusavio santykiais, mes galime arba laikytis paviršiuje, arba leistis gilyn. Likdami paviršiuje, išvengtume daugybės nemalonumų, bet ir praleistume vertingus dalykus, kurie glūdi gelmėje.“

Pamotėms ir patėviams

Kartais pasakoma nuomonė, esą jei ne pasakos, tai toks stereotipas, kaip „pikta pamotė“, neegzistuotų. Aš taip nemanau.

Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad jokios pasakos (ir „baisios istorijos“) nebūtų visuotinai patrauklios, jeigu nepaliestų to, kas būdinga bet kuriam individui – suaugusiam ar vaikui.

Pasaka siekia apčiuopti tai, kas teisinga, baisu ir nepriimtina. Būtent viską iškart: teisinga, baisu ir nepriimtina. Maži „nepriimtini gabaliukai“ iš žmogaus prigimties kristalizuojasi į visuotinį mitą.

O mus dabar domina klausimas: kas konkrečiai kristalizavosi mite apie piktą pamotę?

Šiaip ar taip, aišku, jog tai turėtų būti susiję su neapykanta ir baime, ir lygiai tiek pat – su meile.

Kiekvienas individas susiduria su didžiuliais sunkumais, kai bando žmogui būdingą vidinę agresiją sujungti su meile. Šis sunkumas tam tikru laipsniu įveikiamas ankstyvoje kūdikystėje – kai pasaulis jaučiamas kraštutinumais: jis draugiškas ir priešiškas, geras ir blogas, juodas ir baltas.

Blogas kelia baimę ir neapykantą, geras – priimamas visiškai.

Palaipsniui vaikai išauga iš šio suvokimo būdo ir pasiekia tą raidos stadiją, kurioje jie gali suprasti, kad griovimo idėjos egzistuoja juose sykiu su poreikiu mylėti.

Jie įgyja kaltės jausmą, bet supranta, jog gali daryti gerus poelgius. Jeigu motina bus kantri, tai ateis laikas, kai vaikas spontaniškai ir nuoširdžiai išreikš meilę.

Tačiau kūdikiui būdingo palengvėjimo, kurį jis pajunta suvokdamas pasaulį kaip juodą ir baltą, žmonės negali visiškai atsikratyti ir sulaukę brandos.

Vaikams, ypač mažiems, mes lengvai atleidžiame tam tikrą kategoriškumą šiuo laikotarpiu ir žinome, kaip lengvai jis sukyla, kai skaitome jiems pasaką, kurioje vaizduojami kraštutiniai gėris ir blogis.

Paprastai tikroji motina ir pamotė susijungia vaizduotėje su šiomis priešingybėmis, ypač dėl dar vienos aplinkybės, apie kurią noriu papasakoti.

Ideali ir siaubinga

Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių vaikai gali nekęsti savo motinų. Mintis apie neapykantą motinai kiekvienam labai sunki, ir kai kuriems klausytojams nepatinka, kad mes pavartojome žodžius „motina“ ir „neapykanta“ viename sakinyje.

Tačiau nieko čia nepaveiksi; motinos, jeigu jos rimtai žiūri į savo vaidmenį, yra griežto, reiklaus išorinio pasaulio atstovės, ir būtent jos palaipsniui supažindina vaiką su realybe, kuri taip dažnai neatitinka norų.

Ant mamos pykstama, ir visada kur nors esama neapykantos, netgi kai nėra nė menkiausios abjonės dėl jos meilės, peraugančios į dievinimą.

Jeigu realiai yra dvi motinos – tikroji, kuri mirė, ir pamotė – argi neaišku, kaip lengvai vaikas išsilaisvina iš konflikto, padaręs vieną idealią, o kitą – siaubingą?

Ir ne tik vaikas: tai pasakytina ir apie „visuomenės lūkesčius“.

Galiausiai, laikui bėgant, vaikas ima suprasti, kad būtent motiniškas rūpestis kūdikystėje jam sudarė esmines sąlygas būti, pradėti egzistuoti kaip asmenybei – su asmeninėmis teisėmis, asmeniniais siekiais ir asmeniniu būdu gyventi.

Kitais žodžiais, iš pradžių buvo absoliuti priklausomybė, bet kai vaikas tampa įgalus tai suprasti, auga ir baimė prieš pirmapradę motiną, turinčią magiškos galios gėriui ir blogiui. Kaip sunku kiekvienam iš mūsų suvokti, kad ši visagalė pirmapradė jėga – mūsų mama – ta, kurią mes pažįstame kaip vertą meilės, jokiu būdu nėra tobula arba tobulai patikima žmogiškoji būtybė.

O vėliau, jeigu kalbame apie mergaitę, toji motina, toji visagalė, kuri varė į neviltį savo nepalenkiamumu ir kurią ji dievino visą šį laiką, atsistoja tarp dukters ir tėvo.

Ir čia motinos ir pamotės jėgos – visiškai nelygios.

Motina viliasi, o pamotė – bijo, kad mergaitė užkariaus tėvo meilę.

Argi to nepakanka pamatyti, jog neturime teisės tikėtis, kad vaikai staiga išaugs savo tendenciją skaidyti visą pasaulį apskritai, ir dvi savo motinas – į gerą ir blogą?

Ir mūsų neturėtų stebinti, jeigu suaugusiesiems lieka šių vaikiškos pasaulėžiūros likučių.

Mes galime griebtis logikos, mes galime vis kalbėti ir kalbėti apie save, apie tai, jog esmė ne ta, ar žmonės juodi, ar balti, o ta, ar jie, kaip žmogiškosios būtybės, sugeba mylėti ir būti mylimi. Bet kur mes dėsime savo sapnus ir kas panorės atsisakyti fantazijų?

Fantazijose mes neprivalome visą laiką būti suaugę (kaip to reikia tam, kad važinėtume į darbą arba eitume į parduotuvę). Fantazijose tai, kas kūdikiška, vaikiška ir jaunuoliška, susipina su tuo, kas suaugėliška.

Nesėkmingų istorijų vertė

Nagrinėjant bet kurį klausimą, susijusį su žmonių tarpusavio santykiais, mes galime arba laikytis paviršiuje, arba leistis gilyn.

Likdami paviršiuje, mes išvengtume daugybės nemalonumų, bet ir praleistume vertingus dalykus, kurie glūdi gelmėje.

Kai kurie laiškai, kuriuos gavau, be abejonės, peržengia paviršiaus ribą. Pavyzdžiui, rašoma, jog netekus gimdytojo negalima elgtis su vaiku taip, tarsi nieko nenutiko, ir geriau pamotei arba patėviui vadintis kaip nors kitaip, kad vaikas išsaugotų Mamos ar Tėčio vardus buvusiam gimdytojui. Mirusios mamos ar tėvo paveikslas gyvena toliau, ir šie „tolesni santykiai“ gali vaikui labai padėti.

Taip pat rašoma, kad naujoje šeimoje atsidūrusio vaiko psichika gali būti pakenkta. Aprašomas atvejis, kai berniukas, prieš patekdamas pas pamotę, kurį laiką gyveno pas močiutę, taigi du kartus išgyveno netektį ir galiausiai neteko ir sugebėjimo prisirišti, ir pasitikėjimo žmonių santykiais.

Jeigu vaikas jaučia tokį beviltiškumą, jis negali ryžtis naujam ryšiui ir ginasi nuo stiprių jausmų ir naujo prisirišimo.

Ar žinote, kad daugybė motinų nemyli savo tikrų vaikų tą akimirką, kai jie gimsta? Jos jaučiasi lygiai taip pat siaubingai kaip ir pamotės. Jos stengiasi apsimesti, kad myli, tačiau vis tiek negali mylėti.

Kaip joms palengvėtų, jeigu iš anksto išgirstų, kad meilė – tai kai kas, kas neateina savaime, negali būti įjungta pagal pageidavimą. Paprastai motina ima mylėti vaiką nėštumo metu, bet tai – konkreti patirtis, o ne visuotinai priimta taisyklė.

Kartais ir tėčiai susiduria su tomis pat problemomis. Galbūt tai priimama lengviau, ir vyrams mažiau reikia apsimetinėti, taigi jų meilė gali ateiti natūraliai ir laiku.

Ką jau kalbėti apie nemeilę – motinos ne taip jau retai nekenčia savo kūdikių. Kalbu apie paprastas moteris, kurios iš tiesų neblogai susitvarko su šia situacija ir pasirūpina, kad kas nors pakeistų jas ir darytų tai gerai.

Aš pažinojau daug motinų, išgyvenusių baimę, kad jų nemeilė galėjo sužaloti vaiką. Jos negalėjo net kalbėti apie savo bėdas, nes joms rodėsi neįtikima, kad kažkas gali tai suprasti.

Žmogaus prigimtyje tiek daug giliai paslėptų dalykų, ir aš pats būčiau linkęs būti vaiku motinos, kuriai būdingi vidiniai žmogaus būties konfliktai, ir nenorėčiau, kad mane auklėtų moteris, kuriai viskas lengva ir paprasta, kuri žino visus atsakymus ir kurios nekamuoja abejonės.

Daugelis tų, kurios laiko save toli pažengusiomis vienu ar kitu aspektu, galėtų prisipažinti, kad kažkur kitur jas ištiko nesėkmė.

Reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pasakojimas apie nesėkmę turi didžiulę vertę. Žinoma, kitas dalykas, kai žmonės inkščia ir skundžiasi, bet to nepasakysi apie pamotę, nemylėjusią savo posūnio ir dėl to kentėjusią. Kai žmona arba vyras įgyja svetimą vaiką, čia visada slepiasi ištisa istorija, ir toje istorijoje – visa esmė.

Čia kalbame ne tik apie kaltės jausmą dėl to, kad vaikas, taip sakant, pavogtas; čia visa istorija apie pasirinkimą, tekusį našlei arba našliui, arba istorija apie žmogaus išsilaisvinimą nuo nesėkmingos santuokos. Čia didelė svarbių momentų suma, ir jų nevalia nematyti. Jie veikia naujų santykių, egzistuojančių vaizduotėje ir sapnuose, foną.

Galima ištirti, ir gana sėkmingai, kiekvieną konkretų atvejį, bet jeigu kalbėsime apskritai, tema tampa pernelyg plati, kad būtų apžvelgiama.

Moteris, prisiėmusi būti motina vaikui, pagimdytam kitos – įsivaizduojamos varžovės, kad ir mirusios – savo pačios vaizduotės spaudžiama veikiai gali atsidurti raganos, o ne fėjos krikštamotės vaidmenyje.

Pamotė gali ir nesusidurti su dideliais sunkumais arba, kaip rašo kai kurios skaitytojos, neprieštarauti antrajam vaidmeniui buvusios žmonos atžvilgiu. Bet daugelis vyrų ir moterų tuokdamiesi ir vėliau dar tik patys bando tapti suaugusiais ir jiems tenka arba kovoti už savo teises, arba „prarasti save“ ir apskritai savo realybės pajautą.

Moteriai lengva pajausti svetimo vaiko buvimą kaip priminimą apie jo motiną – išties nepakeliamą priminimą.

Jeigu reikalai klostosi būtent taip, ir dar viskas vyksta nesąmoningai, vaizdas išsikreips ir natūralus jausmo peraugimas – į kantrybę, o po to į meilę – taps neįmanomas.

Man liko laiko dar pasakyti, kad tam tikra dalis tų vaikų išties nepakenčiami, turint galvoje visa tai, ką jiems teko patirti. Juos galima suprasti ir jiems atleisti, bet pamotei teks juos iškęsti. Ji neturi išeities.

Laimei, daugumą posūnių ir podukrų galima atvesti į draugiškumo poziciją. Laiškai rodo, kad dažniausiai jie visai kaip savi vaikai. Taigi dažnai sunkumų nekyla arba jie nedideli ir nepavojingi. Bet daugelis žmonių neatkreipia dėmesio į tai, kokia sudėtinga pamotės padėtis, ir ima manyti, jog viskas gana paprasta.

Žmonėms, nepatiriantiems sunkumų, mano ekskursija į vaizduotės pasaulį gali pasirodyti nemaloni arba netgi pavojinga.

Ji pavojinga patikimumo jausmui, bet, kaip sakiau, jeigu nekreipsime dėmesio į nemalonius sapnus, netgi košmarus, į depresijas ir įtarimus, taip pat nebematysime ir viso to, kas įprasmina mūsų sėkmę…

Views All Time
Views All Time
1031
Views Today
Views Today
1
0 0