Vampyrai
|

Vampyrai

Vampyrai minimi daugelio pasaulio kultūrų kelių tūkstantmečių mituose. Ten minimų vampyrų įvairovė tikrai didelė: nuo raudonakių pabaisų su žaliais arba purpuriniais plaukais iš Kinijos iki graikiškųjų lamijų, kurių viršutinė kūno dalis yra moters, o apatinė – sparnuoto slibino; nuo kraujasiurbių lapių Japonijoje iki galvos su ją sekančiais viduriais Malaizijoje. Vis dėlto mums „pažįstamų“ vampyrų, nors ir iškreiptų per fantastikos prizmę, daugiausiai pasitaiko Rytų Europos mituose. Vampyrų mitai į Europą atklydo iš Tolimųjų Rytų: Kinijos, Tibeto ir Indijos. Juos atnešė karavanai, šilko keliu vykę į Viduržemio jūros baseiną. Mūsų supratimu, vampyrai – tai būtybės, neįsivaizduojamos be tokių dalykų, kaip kraujo siurbimas, prisikėlimas iš numirusiųjų, žmonių žudymas naktį, apsiaustai aukštais atlapais, pasivertimai šikšnosparniais ir t.t. Tačiau yra dalykų, kuriuos mūsų modernioji fantastika pamiršo. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad, padėjus ant tariamo vampyro kapo sorų arba aguonų sėklų, vampyras jas visą naktį skaičiuos ir nelies žmonių. Net ir Rytų Europos valstybių mituose sutinkama didelė vampyrų įvairovė.

|

Vaiduokliai, raganos ir Šventasis raštas…

Deja, deja – bėda viena nevaikšto. Štai nuo Panevėžio pavieto siaubingos žinios sklinda, baisiau už juodus žaibus drebindamos ne vieną nuolankią širdelę. Žinia, juk nuo žilos senovės žmonės statėsi malūnus javams sumalti, kviečio grūdui ragaišiams supikliavoti. Ir visi buvo susitaikę, kad visokie kaukai, naminukai ar balų velniūkščiai mėgo malūnuose gyventi. Tūnodavo kur kertėje prisiglaudę, jokių eibių nekrėtė: draugiškai sugyveno. Kartais ponaičiais pasirėdę į vakaruškas ateidavo. Kokiam nors vėlyvam praeiviui ar naktibaldai vietoje pypkės gaidžio koją išmainydavo ar po pelkę pavedžiodavo iki kaimo gaidžiai užgiedodavo ir nelabuosius išvaikydavo. O dabar va, pasiuto ar ką, kad kiaulystes krečia. Ir taip galvok, žmogau, ir anaip mįslyk, o kur tas Brisius pakavotas be bonkos nesuprasi. Išremontavo seną melnyčią, išgražino neregėtom spalvom, abrozdų visokiausių pripaišė. Žodžiu, karčiamą kaip reikiant parėdino. Prisižiūrėjo nelabieji striptizų, prisiuostė užjūrinių šamarliakų kvapų. Ne dyvai, kad ir pradėjo kvailioti: laiptais baladotis, su elektros lemputėmis žaisti. Matyt, nelabai jiems patinka tų smarvių garai, tai ir atidarinėja langus, šviežio oro įsileidžia.

|

Konkursai, kainos, klientai, konkurentai

Tikriausiai nieko nebestebina konkursai, vykstantys ne tik viešųjų pirkimų ar valstybinių, savivaldybių įmonių veikloje. Verslininkai puikiai supranta, kad skelbiami konkursai yra trumpiausias kelias nustatyti rinkos kainai, taip pat išsirinkti sau tiekėjus, partnerius, vežėjus, ekspeditorius. Mūsų įmonė – ne išimtis, kiekvienais metais tenka dalyvauti įvairiuose konkursuose. Ne visi jie būna sėkmingi, nes žinant su kokia konkurencija tenka susidurti transporto-ekspedicinėje veikloje, žinant, kad Lietuvoje yra daug puikių, kokybiškas paslaugas teikiančių įmonių, ne visada pavyksta nugalėti. Tačiau, kai viskas baigiasi pergale, reikia pasidžiaugti, pradžiuginti savo partnerius, su kuriais tenka dirbti kiekvieną dieną! Žinoma, viskas būtų dar geriau ir paprasčiau, jei visi konkursų dalyviai, bent jau panašiai suvoktų verslo etikos, dalyvių moralės pagrindinius principus. Pas mus (o gal ir ne tik pas mus), vis dar bandoma būti „gudresniais“: nepaisant duotų sąlygų, būtinai reikia susirasti kokių nors „landų“, pažįstamų, „laiku ką nors kam nors pakišti“, anksčiau laiko apsiskelbti, neva, laimėtoju, sumenkinti savo konkurentus, kurie kitu atveju bet kada galėtų tapti partneriais, ir naudos tikrai būtų žymiai daugiau visoms šalims. Norisi tik pastebėti, kad su tokiom nuostatom, t.y. nieko nepaisant prisivilioti (ar nuvilioti) klientus, dažnai nepaisant net logiškų rinkos kainų, jokių rinkos tyrimų, situacijos ir t.t., dažniausiai naudojasi žmonės, ar įmonės kurios jau iš rinkos ne kartą buvo iškritę, bankrutavę, palikę didžiules skolas, pagrinde tiems patiems vežėjams, ekspeditoriams, nutraukę vienašališkai sutartis su klientais, palikę juos likimo valiai viduryje metų.

| | | |

„Laisvės kryžkelės“ (II) – Povilas Plechavičius ir Lietuvos vietinė rinktinė

Atmetus visas spekuliacijas gen. P. Plechavičiaus tema, galima sakyti, jog didžiausias generolo nuopelnas – Vietinės rinktinės sukūrimas. Šią rinktinę jis įsivaizdavo kaip būsimosios Lietuvos kariuomenės pradininkę, kaip būsimą jos užuomazgą. Dėl to negali būti jokių ginčų – P. Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų, dalinius prie komendantūrų. Labai greitai susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. 7 batalionai buvo permesti į Rytų Lietuvą, siekiant pristabdyti ten veikusių įvairių gaujų veiklą. Visa bėda, kad tragiškai trūko ginkluotės, amunicijos ir t.t. Tačiau didžiausi nesusipratimai kaip ir tik kyla dėl šio perdislokavimo. Štai lenkų istorikai teigia, kad plechavičiukai žudė bei terorizavo vietos gyventojus lenkus ir kovėsi tik su Armijos Krajovos (AK) partizanais. Mūsiškiai paprastai apeliuoja į AK analogiškus veiksmus. Ar galima šioje situacijoje rasti kažkokį kompromisą? Tačiau jei mes sutinkame, kad Rytų Lietuva yra ta pati Lietuva, tai kodėl tuomet abejojame, jog mūsų ginkluotosios pajėgos turi teisę ją ginti nuo svetimųjų? Lygiai taip pat savo teisėmis neabejoja ir buvę AK veteranai. Todėl ir nebus niekada vienodo šių įvykių įvertinimo, nepaisant visų susitarimų, gerų kaimyninių santykių ar taikos sutarčių. Tokiais atvejais belieka kalbėti tik faktais. O yra tokių faktų, kurie vieniems patiks, kitiems – ne, kad ir ką kalbėtų abiejų šalių istorikai.

| |

„Lietuvos” kino teatras…

Besiformuojančios lietuviškos kultūrinės miesto funkcijos centre paskutiniuoju metu bene dažniausiai buvo minimas „Lietuvos” kino teatras. Šis kultūros centras, minėdamas 40-ies metų jubiliejų, spėjo tapti ir tipiniu kultūrinės funkcijos nykimo, ir analogų Lietuvoje neturinčio kovos už visuomenines erdves pavyzdžiu. Būtų įdomu panagrinėti šio precedento „populiarumo” priežastis. Juolabiau, į šią problemą žvelgiant ne vien sociopolitiniu aspektu, vedančiu į neišvengiamą politinių sprendimų ir visuomenės lūkesčių konfrontaciją. Urbanistiniame Vilniaus kultūrinės funkcijos žemėlapyje „Lietuvos” kino teatras vaidina išties nemenką vaidmenį. Būdamas beveik pačiame miesto branduolyje, o tiksliau Senamiesčio ir Naujamiesčio urbantektoninio lūžio2 centrinėje dalyje, jis gali būti suvokiamas ne tik sovietmečiu egzistavusio ir šiandieną jau suprivatizuotu kino industrijos tinklo svarbiausiu mazgu, bet ir dar egzistuojančiu Taurakalnio žemutinės terasos kultūrinių centrų komplekso dalimi (žr. schemą). Šis unikalus kompleksas jungia buvusį “Pergalės” kino teatrą, Reformatų bažnyčią, “Lietuvos” kino teatrą, buvusį “Geležinį kablį”. Visi šie objektai suformuoti taškinio užstatymo principu ir išsiskiria savo architektūra, bei tuo, kad egzistuoja neatsiejamai nuo juos supančių viešųjų erdvių, kurias jungia žemutinės Taurakalnio terasos žaliosios erdvės, paįvairintos Frenko Zapos ir kitų kultūros veikėjų mažosios architektūros monumentais.

Lauros lieknėjimo taisyklės
| |

Lauros lieknėjimo taisyklės

„Buvo daugybė bandymų atsikratyti 18 nereikalingų kilogramų, deja, kiekviena dieta baigdavosi persivalgymu,“ – prisimena paauglystę Laura Čepukaitė, 27 –erių grupės „Laura and the Lovers” vokalistė. Nuo keturiolikos metų Laura kamavosi dėl antsvorio, kol pačios nuostabai atrado lieknėjimo receptą. Laura: penki atsikratyti kilogramai nepadarys jus laimingesnės ir gražesnės, o vyras gal ir nepastebės pokyčio. Ar padėjo bent viena dieta atsikratyti svorio? Dieta – tai laikinas efektas. Kol jos laikydavausi, svoris krisdavo, tačiau negalėjau atsisakyti mėgstamų patiekalų ir svorio vėl priaugdavau. Bandžiau atsisakyti saldumynų, padažų, bandžiau nevalgyti mėsos, deja, organizmas ir psichika priešinosi. Pamenu, kad 10 dienų gėriau tik vandenį ir nieko nevalgiau. Dešimtą dieną vos nenualpau. Galvoje sukosi mintys apie maistą, galop pradėjo važiuoti stogas. Puoliau prie šaldytuvo ir prisikirtau maisto kiek telpa. Nebesvarbu buvo ką valgau ir kiek kilogramų priaugsiu. Tuomet nesibaiminau, kad eksperimentuodama su savo sveikata galiu susirgti. Būdavo gėda valgyti svetimų žmonių akivaizdoje. „Stambi ir dar kemša“: įsivaizduodavau juos galvojant.

Mes gimėme ir užaugome tarp arbatos
| |

Mes gimėme ir užaugome tarp arbatos

Pirkėjai net nežino, kad pasaulinio garso arbatos firmos iš tikrųjų neturi nieko bendro su arbatos gamyba, jos tik atlieka tarpininko tarp arbatos augintojų ir vartotojų vaidmenį. Firmos- tarpininkės, superkančios žaliavą (ne tik arbatos), perdirbančios ir po to parduodančios garsiais prekybiniais vardais pavadintus gaminius, egzistuoja daugelyje išsivysčiusių šalių. Tai tarsi savotiškas kolonialinės eksploatacijos epochos palikimas. Taip yra ir su arbatos prekyba. Didelės firmos superka besivystančiose šalyse arbatos lapelius, sumaišo juos į prekybines rūšis, pažymi žinomu prekybiniu pavadinimu ir patiekia pardavimui. Vartotojui tokios tarpininkavimo paslaugos brangiai kainuoja: produkcijos kaina kyla, kokybė prastėja, kadangi ilgėja gamybos ciklas, ir palaipsniui dingsta aromatas bei šviežumas. Žmonės, kurie augina ir renka arbatą, priversti tenkintis tik kukliu užmokesčiu už savo nelengvą darbą, jie raginami išvedinėti dar pigesnes arbatos rūšis. Pirkėjas, kaip taisyklė, siekia įsigyti gerai žinomų pavadinimų arbatą. Šiuo metu beveik visos žinomos arbatos rūšys yra gaminamos stambių tarptautinių firmų- tarpininkių, kurios didelę savo biudžetų dalį išleidžia reklamai, idant palaikytų savo prekių paklausą.

Vasario 7 dieną Lietuvoje bus pirmą kartą minima Saugesnio interneto diena
| | |

Vasario 7 dieną Lietuvoje bus pirmą kartą minima Saugesnio interneto diena

Šių metų vasario 7 dieną Lietuvoje bus pirmą kartą minima tarptautinė Saugesnio interneto diena. Dienos akcentu taps vieša interneto saugumo pamoka, kurią pirmą kartą Lietuvoje ves moksleiviai. Nuo 12 valandos ji bus tiesiogiai transliuojama internete www.draugiskasinternetas.lt. Taip pat buvo planuojama sostinės Europos aikštėje iš šalies moksleivių suformuoti gyvą tinklą, simbolizuojantį jaunimo norą neleisti žalingai informacijai sklisti į internetą. Deja, dėl nepalankių oro sąlygų renginys yra nukeliamas į pavasarį. Saugesnio interneto dienos renginių organizatoriai: telekomunikacijų bendrovė „Bitė Lietuva“, Švietimo ir mokslo ministerija, Moksleivių parlamentas ir Pedagogų profesinės raidos centras. „Kartu su Europa minėdami tarptautinę Saugesnio interneto dieną, tikimės ne tik atkreipti visuomenės, o ypač tėvų dėmesį į interneto saugumo problemas, bet ir paskatinti juos domėtis interneto naujovėmis bei jų galimybėmis“,– sakė „Bitės“ grupės klientų aptarnavimo direktorė Virginija Žiūkienė. Pasak jos, pernai Lietuvai prisijungus prie „Saugesnio interneto“ programos, tarptautinę Saugesnio interneto dieną mūsų šalis minės pirmoji iš Baltijos valstybių. V.Žiūkienės teigimu, vaikai ir paaugliai yra vieni iš aktyviausių interneto naujovių naudotojų, todėl būtent jie taps pagrindiniais Saugesnio interneto dienos renginių dalyviais.

Jei visą laiką skirčiau sportui, neliktų jo gyvenimui
| |

Jei visą laiką skirčiau sportui, neliktų jo gyvenimui

Kai žvelgi į Beatą Nicholson, TV laidos „Arti toli“ vedėją, pagalvoji, kad jai nėra blogų dienų, o gyvenimas šypsosi nuolat. O gal dėl to ir šypsosi, kad Beata moka džiaugtis kiekviena diena? Atsako mums pati Beata. – Atskleisk mums savo puikios savijautos receptą? – Neturiu jokio recepto. Esu per jauna juos išradinėti, nes jaunystė tolygu gerai savijautai. Kartais jaučiuosi kalnus galinti nuversti, o kartais – kaip senutė. Man labai svarbus miegas – turiu savo miego banką bei limitus. Maždaug per dvi savaites išnaudoju visus sukauptus miego resusrus, bet paskui privaloma tvarka turiu juos atstatyti. Taigi, gerai jaučiuosi jei miegu ne mažiau kaip aštuonias valandas, vakare nepersivalgiau. Tačiau didžiausia įtaką fizinei savijautai daro dvasinė. Jei tavo viduje gili žiema, jokie žvalumo receptai nepadės. – Ar teko kada nors save kankinti dietomis, rinktis maistą pagal kraujo grupę ar skaičiuoti kalorijas? – Žinoma. Parodykite moterį, kuri nesilaikė dietos net jei ant jos klubų tik oda. Kiekviena surandame priežasčių laikytis dietos. Man dietos nepatinka – tai toks užvedantis pragaras ir rojus viename. Pradžioje kaupiuosi ir svajoju apie naujus aptemptus džinsus, matau save liekną kaip smilgelė, tada imuosi laikytis dietos – kenčiu dvi ar tris dienas, na kartais savaitę, o gal net dvi – dingsta 3 kilogramai.

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)
|

Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje? (V dalis)

Ketvirtojoje šio straipsnio dalyje mes susipažinome su tokia faktine situacija, kuomet pagal savo užimamas tiesiogines pareigas valstybės pareigūnai privalo ginti teisingumą, tačiau (jie) jo negina – savivaliauja ir savo tiesioginių pareigų nevykdo. Jie ne tik kad neatlieka savo pareigų – bet ir sąmoningai klaidina LR piliečius posovietinės teisės labirintuose. Klaidina tuos žmones, kurių teises jie patys jau pažeidė – nevykdydami savo tiesioginių pareigų keliamų reikalavimų. Taip pat paaiškėjo, kad be tokių piliečių apgaudinėjimo ir klaidinimo faktų: kaip žinomai neteisintų duomenų įrašymas į oficialų dokumentą dar pasitaiko atvejai – kuomet valstybės pareigūnai savo oficialiuose raštuose LR piliečius įpareigoja (tiems piliečiams nurodo) elgtis žinomai neprotingai. Tokių įpareigojimų elgtis žinomai neprotingai konkrečiais pavyzdžiais yra mano šio straipsnio IV dalyje pacituoti Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybų specialistu nurodymai konkretiems piliečiams, kad šie neteisėtus žemėtvarkininkų sprendimus apskųstų LR teismuose. Gerbiami skaitytojai, aš jau atkreipiau Jūsų dėmesį į tai, kad patys žemėtvarkininkai visiškai nebijo – jog teismai juos gali nubausti už jų pačių įvykdytus teisės pažeidimus ar bent jau už tai, kad jie (žemėtvarkininkai) penkiolika metų iš valstybės ėmė atlyginimus neatliktą darbą (Konkretaus piliečio „nuosavybės teisių atkūrimo“ klausimas turėjo būti išsprendžiamas per tris mėnesius nuo dokumentų padavimo).