Kova su šmeižtu, cenzūros įteisinimas arba kaip tyrinėsime Lietuvos istoriją?

Vertinant iš demokratijos pozicijų reikėtų pripažinti, kad iš principo bloga tendencija yra valdžios mėginimai pasiekti, kad istorijos mokslas turėtų atitikti ir vykdyti oficialią valstybės politiką. Tai būdinga diktatūriniams režimams: Prūsijos karalystei, Rusijos imperijai, be abejo, Trečiajam Reichui, Sovietų Sąjungai bei jos palydovėms, nors ir demokratinėse šalyse, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, tokia praktika irgi pastebima.

Manau, retas nesutiktų su teiginiu, kad valstybė iš esmės neturėtų oficialiai reglamentuoti, ką turėtų rašyti, o ko nerašyti mokslininkai ir publicistai, nes tokie mėginimai gali nesunkiai lemti cenzūros įvedimą ir demokratijos bankrotą. Dar sudėtingiau būtų stengtis uždrausti tam tikrus nevienareikšmius praeities procesus vertinti skirtingai.

Neseniai pateiktas Seimui svarstyti įstatymo projektas dėl nacizmo ir komunizmo nusikaltimų neigimo, kurio autorius Paulius Saudargas, nuskambėjo kaip rimtas perspėjimo signalas Lietuvos intelektualiajai bendruomenei. Ypač dėmesio vertas punktas dėl partizanų šmeižimo. Jis sukėlė klausimą, ką turės daryti istorikas, atradęs faktus apie pokario partizanų kovų metu įvykdytus nusikaltimus civiliams gyventojams? Ar tokio fakto paskelbimas nebus laikomas nusikaltimu, o asmuo įkalinamas iki trejų metų?

Lietuvos partizanų kovos po Antrojo pasaulinio karo – reikšmingas mūsų šalies istorijos puslapis; ši tema, jos percepcija aktuali ir svarbi ir šiandienos Lietuvos visuomenei.

Iš pirmo žvilgsnio didesnės problemos nėra, istorikui (mėgėjui ar profesionalui) nedera nieko šmeižti iš esmės. Bet žinodamas dabarties kontekstą galiu įsivaizduoti, kokį krūvį kartais įgauna žodis „šmeižtas“ kalbant apie netolimos praeities įvykius.

Gerbdamas teisėtą lietuvių tautos rezistenciją per sovietinę okupaciją, turiu pripažinti, kad ne vienam mūsų šalies gyventojui, mačiusiam šiuos įvykius savo akimis, minėtasis laikotarpis neatrodė vien tik kaip gėrio ir blogio kova.

Dar būdamas mokinys ir studentas per keliones ir praktikas aplankiau ne vieną Lietuvos kampelį ir iš vyresnio amžiaus žmonių pasakojimų susidariau įspūdį, kad jie ilgą laiką trukusį partizaninį karą vertindavo kritiškai, dažnai itin skeptiškai, kalbėdami apie tai, jog dieną ateidavo vieni (stribai, sovietų kariai), naktį – kiti (partizanai). Nei vienų, nei kitų atėjimu žmonės anaiptol nesidžiaugdavo. Tą patį pasakojo ir tebepasakoja mano bendraamžiai, vyresnieji bei jaunesnieji kolegos, bendravę su to meto įvykių liudininkais.

Oponentas, be abejo, kontrargumentuos, teigdamas, kad per epochos kovas svarbiausia, kieno pusę palaikydavo žmogus – patriotų ar kolaborantų. Tokioje ekstremalioje situacijoje tenka pamiršti apie savo gerovę ir asmeninę ramybę, suvokti, kad per karą visada būna nekaltos aukos. Ši pastaba taikli, bet šiandien, gyvenant taikos ir ramybės laikais, sudėtinga įsijausti į pokario žmogaus savimonę. Todėl nurodyti, kaip mąstyti ir reikšti savo mintis viešumoje, uždrausti kitą nuomonę, grasinti kalėjimu, neleistina, ir, manau, beprasmiška.

Pastaruoju metu pasirodė nemažai literatūros, skirtos giminių bei vietovių istorijai, kurioje randami anaiptol nevienareikšmiški pokario metų įvykių vertinimai. Štai kelios citatos iš to meto įvykių liudininko pasakojimo: „Arslos kaime buvo daug tokių žaliųjų, kurie nenorėjo eiti į armiją, slapstėsi krūmuose, gėrė samagoną, laukė amerikonų, kurie vis žadėjo iki šv. Kalėdų ar Velykų mus padėti išlaisvinti nuo sovietinių pančių. Bet, deja deja… Per juos žuvo daug nekaltų žmonių“, […]“Mano dėdės Albino šeima buvo banditų sušaudyta už tai, kad jis mokėjo rusų kalbą“(1) Apie savo giminaitį kitos knygos autorė rašė, jog „buvo paskirtas Kirdonių septynmetės mokyklos direktoriumi. Už tas pareigas miškiniai jį nužudė“(2) . Kyla klausimas, kaip vertinti tokius atsiminimus, ar tai irgi šmeižtas?

Nuo tautos (iš esmės čia galima būtų vartoti ir liaudies sąvoką) istorijos sąmonės pereikime į aukštesnį lygį, panagrinėkime profesionalių istorikų darbus. Archyviniai faktai, liudininkų atsiminimai atskleidžia ne vieną tamsų pokario kovų istorijos puslapį, apie tai rašoma ir mokslo institucijų oficialiai pripažintuose leidiniuose (pirmiausia Liudo Truskos ir Mindaugo Pociaus studijos). Galima pacituoti Mindaugo Pociaus disertacijos ištrauką: „Tenka pripažinti – dalis ginkluoto pogrindžio narių, save vadinusių laisvės kovotojais, iš tiesų supanašėjo su stribais ir okupantais, tapo jų imitacijomis, bent jau žiaurumu“(3) .

Partizaninį karą Lietuvoje lydėjo teroro aktai žmonių susirinkimo vietose, klubuose, šeimų išžudymai. Tokius vertinimus pateikė mokslininkas po ilgo darbo su empiriniais šaltiniais, todėl kyla klausimas, ar ši išvada yra šmeižimas, o šių mokslininkų minčių pateikimas viešai nebus persekiojamas? Ar negalėsime pasakyti, kad ne vienas miške kovojęs asmuo nacių okupacijos metais buvo įsitraukęs į civilių gyventojų žudynes? Ar nutylėsime, kad pokario metais daugelyje vietų buvo fiziškai naikinami ne tik atsikėlę ar perkelti kitataučiai (dažniausiai rusakalbiai), bet ir sentikiai, gyvenę Lietuvoje kelis šimtus metų?

Daugelis nužudytųjų – buvę civiliai: seneliai, moterys, vaikai. Be abejo, tokius faktus suvokti yra sunku, ypač pokario kovų dalyviui ar jo artimiesiems, kurie, be abejo, tikėjo savo idėjomis ir niekados neįvykdė minėtų nusižengimų teisingumui, nepateisinamų netgi per karą. Tačiau reikšti savo nuomonę turi ir kitoje pusėje buvę, ir nukentėję žmonės, dažnai atsitiktinai patekę į karo verpetą. 

Nuostabą kelia tai, kad netgi vėlyvajame sovietmetyje oficiali cenzūra neišbraukdavo literatūrinių kūrinių citatų apie vadinamųjų stribų smurtą prieš vietinius žmones (Jono Avyžiaus „Degimai“, Romo Granausko „Gyvenimas po klevu“). O kaip bus dabar? Ar už analogiškas kūrinių citatas, neigiamai vertinusias partizanus, grės kalėjimas?..

Įstatymo tekstas skelbia, kad baudžiamoji atsakomybė gresia ir neigiantiems nacistinio bei komunistinio genocido buvimą, tačiau lyginti masinį žmonių žudymą mirties fabrikuose ir žmonių aukas partizaniniame kare nėra taip paprasta. Vis dėlto žudymo aplinkybės yra skirtingos.

Ką daryti, jei partizaniniame kare dalyvavęs žmogus bus apšmeižtas iš tikrųjų? Tokiu atveju, kaip ir kiekvienoje demokratinėje šalyje, reikia kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo.
Reikia konstatuoti, kad įstatymas kelia pavojingo precedento galimybę. Galbūt ateityje negalima bus kritiškai vertinti Lietuvos Nepriklausomybės kovų, Sąjūdžio, karų Afganistane ir Irake?

Panašios priemonės greit bus naudojamos kaimyninėje Rusijoje. Joje kuriama valstybinė komisija kovai su istorijos falsifikacija, taip pat rengiamas įstatymas, numatysiantis atsakomybę už pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą. Ar tai nepanašu? Nenorėčiau, kad sąžinės ir spaudos laisvės atveju mes lygiuotumės į minėtąją šalį.

Vis dėlto lieka viltis, kad dabartinei valdžiai užteks moralinio ir politinio ryžto, kaip jo užteko buvusią kadenciją, kai nebuvo pritarta Grūto parko uždraudimui, atšauktas 1941 m. birželio 23 d. Sukilimo įteisinimo kaip atmintinės datos įstatymas. Nuo studijų laikų man įsiminė dėstytojo frazė, kad mitologizuota, ideologizuota istorija – ne istorija. Šio įstatymo priėmimas būtų žingsnis į būtent tokios istorijos diskurso įtvirtinimą. Negi Lietuvos visuomenė dar nepribrendusi diskutuoti apie sudėtingus ir skaudžius praeities klausimus?

1. Jankūnienė A. Liucijos ir Benedikto Bagdonavičių giminė; Salantai [i.e. Utena: Utenos Indra], 2006 (Utena: Utenos Indra); p. 51.
2. Kirailytė S. Giminės istorija: apybraiža; Utena: UAB „Utenos sp.”, 2000; p.17
3. Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais [Rankraštis]: daktaro disertacija / Mindaugas Pocius, Klaipėda-Vilnius, 2005, p. 227.