Kova su šmeižtu, cenzūros įteisinimas arba kaip tyrinėsime Lietuvos istoriją?
Vertinant iš demokratijos pozicijų reikėtų pripažinti, kad iš principo bloga tendencija yra valdžios mėginimai pasiekti, kad istorijos mokslas turėtų atitikti ir vykdyti oficialią valstybės politiką. Tai būdinga diktatūriniams režimams: Prūsijos karalystei, Rusijos imperijai, be abejo, Trečiajam Reichui, Sovietų Sąjungai bei jos palydovėms, nors ir demokratinėse šalyse, tokiose kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, tokia praktika irgi pastebima. Manau, retas nesutiktų su teiginiu, kad valstybė iš esmės neturėtų oficialiai reglamentuoti, ką turėtų rašyti, o ko nerašyti mokslininkai ir publicistai, nes tokie mėginimai gali nesunkiai lemti cenzūros įvedimą ir demokratijos bankrotą. Dar sudėtingiau būtų stengtis uždrausti tam tikrus nevienareikšmius praeities procesus vertinti skirtingai. Neseniai pateiktas Seimui svarstyti įstatymo projektas dėl nacizmo ir komunizmo nusikaltimų neigimo, kurio autorius Paulius Saudargas, nuskambėjo kaip rimtas perspėjimo signalas Lietuvos intelektualiajai bendruomenei. Ypač dėmesio vertas punktas dėl partizanų šmeižimo. Jis sukėlė klausimą, ką turės daryti istorikas, atradęs faktus apie pokario partizanų kovų metu įvykdytus nusikaltimus civiliams gyventojams? Ar tokio fakto paskelbimas nebus laikomas nusikaltimu, o asmuo įkalinamas iki trejų metų? Lietuvos partizanų kovos po Antrojo pasaulinio karo – reikšmingas mūsų šalies istorijos puslapis; ši tema, jos percepcija aktuali ir svarbi ir šiandienos Lietuvos visuomenei.