Žiniasklaida

Internetiniai komentatoriai yra pagarsėję aštriu žodžiu, kartais, reikia pripažinti, peržengiančiu padorumo ir konstitucijos nubrėžtas ribas. Su piktavališkais komentarais įvairios interneto svetainės tvarkosi skirtingai. ITŽINIOS.LT klausia trijų interneto tinklapių atstovų nuomonės apie komentarus, jų taikomą politiką ir kodėl būtent tokią pasirinko. Pirmoji svetainė – gerai žinomas ir populiarus verslo naujienų portalas „Verslo žinios“ (vz.lt) - kalbinome jo redaktorių Liną Kmieliauską. Antroji svetainė – specializuotas krepšinio portalas www.krepsinis.net - bendravome su vyr. redaktoriumi Romanu Buršteinu. Ir trečioji svetainė atstovauja tinklaraščių kategorijai – Manto Malčiaus blog‘as (mantas.malcius.lt). Kaip vertinate internetinių komentarų kultūrą Lietuvoje? Romanas Buršteinas (krepsinis.net): - Kultūra nėra labai aukšto lygio: tai išryškėja lyginant su kitų šalių interneto svetainių lankytojų komentarais. Jei kitur ne itin kultūringus komentarus rašyti sau leidžia tik paaugliai, tai Lietuvoje neretai tą daro suaugusieji, taip rodydami „puikų“ pavyzdį jaunimui. Mantas Malčius (mantas.malcius.lt): - Būčiau linkęs skirti internetinių portalų ir tinklaraščių bei forumų komentatorius. Visur susirenka skirtingi žmonės su skirtinga kultūra. Pats labai retai žiūriu į portalų (delfi, lrytas ir pan.) komentarus, nes kultūros ten mažoka. O dėl normalios, argumentuotos nuomonės, kurią išsako gal koks vienas žmogus iš šimto, nesinori gaišti laiką ir skaityti visus komentarus.

Šiandien Seime esanti Liberalų frakcija išplatino pranešimą, kuriame sakoma, jog Liberalų frakcija kreipėsi į VSD vadovą su prašymu išnagrinėti kelių internetinių tinklalapių veiklos teisėtumą ir nustatyti juos kuriančius asmenis. Pranešime teigiama, kad tokį sprendimą Liberalų frakcijos nariai D. Kuodytė ir V. Grubliauskas priėmė po to, kai gavo nusiskundimų iš gyventojų dėl šių tinklalapių veiklos ir to, kad VSD nereaguoja į prašymus tirti šių tinklalapių veiklą. Įdomu yra tai, kad visi tinklalapiai, dėl kurių liberalų frakcija kreipėsi į VSD, yra skleidžiantys kairiąsias pažiūras. Parlamentarai, kreipdamiesi į VSD, siekia nustatyti asmenų, kuriančių šiuos tinklalapius tapatybes ir portalų administratorius, dar nežinodami ar šie savo veikla pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. „Pastaruoju metu vis dažniau pastebima gana pavojinga tendencija ir fiksuojami atvejai, kada interneto erdvėje atsiranda portalų, kuriuose skleidžiamas šmeižtas, neapykanta, sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, juose niekinama Lietuvos valstybė. Apie tai liudija ir vis dažnėjantys į mus besikreipiančių Lietuvos piliečių skundai", - pranešime cituojama D. Kuodytė. Civis.lt susisiekė su vieno iš tinklapių kūrėju Dariumi. Jis tokius liberalų sąjūdžio atstovų veiksmus pavadino atvira provokacija, o savo kuriamą tinklapį įvardijo kaip alternatyvią žiniasklaidos priemonę.

Vakarykštis Liberalų sąjūdžio atstovų kreipimasis į valstybės saugumą dėl kai kurių internetinių tinklapių veiklos sukėlė įvairių reakcijų. Dalis liberalias vertybes puoselėjančių žmonių Liberalų sąjūdžio elgesį vadino neliberaliu. Portalui Civis.lt pavyko susisiekti su kelių tinklapių savininkais. Keista, bet jų tokie valdžios veiksmai nei kiek nenustebino. Pasak internetinių puslapių autorių – tai ne pirmoji tokia akcija prieš kitokią žiniasklaidą. Vieno tinklapio (lithuania.left.ru) savininkas teigė, kad panašių išpuolių buvo ne vienas. Tačiau dar niekuomet prieš jo kuriamą svetainę nebuvo imtasi taip gerai koordinuotų veiksmų. Jis sakė, kad akivaizdu, jog ši kompanija prieš tokio tipo puslapius yra iš anksto paruošta. Pasak pašnekovo, tokie valdžios ir kai kurių žiniasklaidos priemonių veiksmai rodo potiloginę baimę. Jis teigė, kad ankščiau, kuomet žiniasklaida buvo vien dešinieji, o kairieji projektai taip sparčiai neaugo ir jų taip nedaugėjo, jie niekam nekėlė problemų. Išaugus tokių projektų kiekiui ir populiarumui, jie elementariai ėmė kažkam trukdyti. Pasak lithuania.left.lt atstovo, veiksmus prieš “kitokią” žiniasklaidą sukelia baimė dėl savo, kaip vienintelio tiesos skleidėjo, statuso. Civis.lt kalbinti pašnekovai vieningai teigė nematantys savo veikloje jokių neigiamų ar kenkiančių tendencijų. Pasak jų, tai, ką jie kuria, yra alternatyva ir kitokios pusės parodymas.

Tinklas nėra begalinis ir jis nėra laisvas. Priklausomybė atsiranda ne tik dėl techninių reikalavimų, bet ir dėl autorių teisių ar cenzūros. 2004 m. Sebastiano Lütgerto svetainė textz.com, kurią priglobė bootlab, pateko į žiniasklaidos antraštes. Šiame tinklalapyje S. Lütgertas buvo neleistinai paskelbęs du filosofo Theodoro Adorno tekstus, kurie autorių teisių požiūriu priklauso fondui „Philip-Reemtsma Stiftung“. Šis atvejis – puikus pavyzdys, iliustruojantis teisininkų veiksmus prieš nemokamą interneto dėka pagreitėjusią vadinamosios intelektinės nuosavybės sklaidą bet kokios rūšies skaitmeninių duomenų (pavyzdžiui, programinės įrangos, tekstų, vaizdų, muzikos ir filmų) pavidalu. Ir kova dėl autorių teisių apsaugos sugriežtinimo, ir visuomeninio turto (angl. common property) idėja naujojo tūkstantmečio pradžioje aiškiai iškyla tarptautinėse konferencijose ir festivaliuose, pavyzdžiui: Wizards of Os (WoS) 3: The Future of Digital Commons 2004 m. Berlyno konferencija arba Halėje prie Zalės vykusi 6-oji Werkleitz bienalė Common Property – Visuomeninis turtas. Volkeris Grassmuckas, WoS vadovas, kartu su „Mikro e.V.“ prižiūri tinklalapį iRights.info, kuriame pateikiama informacija apie autorių teises skaitmeniniame pasaulyje. Kaip alternatyva dabartinei (jau pasenusiai) autorių teisių apsaugos sistemai tarp kitų buvo sukurta ir šiuolaikiškesnė intelektinės nuosavybės licencija – Creative Commons Licence.

Amerikiečiai baigia galutinai nuprotėti su tuo savo išmislu – politkorekcija. Šitas galvos slėpimo smėlyje būdas prasiskverbė į visas gyvenimo sritis ir pasiekė tiesiog neregėtų idiotizmo ir absurdo aukštumų. Su negrais Amerikoje apskritai viskas OK, poliktkorekcijos prasme. Jie ir tapo pirmąja šio reiškinio priežastimi – XX amžiauis viduryje būtent politkorekcija tapo savotišku ginklu prieš rasizmą. Sveikintina idėja buvo taip išpūsta, kad dabar tapo tikru nusikaltimu baltąjam ištarti žodžius „negras", „juodaodis" ar, apsaugok Viešpatie, „nigeris". Tuo tarpu poatys negrai, kalbėdami tarpusavyje, šias sąvokas vartoja kuo laisviausiai. Nenuskilo ir Snieguolei. Atlantoje užregistruota draugija „Už lygias teises animacijoje". Vienas iš organizacijos tikslų – pasiekti, kad būtų sukurtas filmuko remeikas, kur būtų proporcingai atstovaujami afroamerikiečiai ir baltieji. Tai reikš, kad iš 7 nykštukų baltaodžiais liks tik trys. Dar du taps negrais, vienas – ispanakalbis, o paskutinis – indėnas. Nuo negrų neatsilieka ir beždžionės. Taip taip, čia nenusišnekėjimas. Amerikoje jau yra arganizacijų, kurios kovoja už pilietines gyvūnų teises – rinkimų teisę, teisę į darbą, į asmens laisvę. Kalba eina apie beždžiones, su kuriomis eksperimentuoja mokslininkai. Išmoko gyvūnėlis paprasčiausių veiksmų – viskas, tai jau nebe beždžionė, tai jau antropoidas, artėjantis savo išsivystymu prie žmogaus, vadinasi, jis jau turi teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktas.

"Matant, kaip po savaip interpretuojamų įstatymų priedanga Lietuvoje bandoma sugniuždyti spaudos laisvę, peršasi išvada, kad visuomenė verčiama sugrįžti į "vienintelės teisingos", cenzūruotos nuomonės laikus. Apmaudu, kad šis procesas vykdomas teisėsaugininkų rankomis", - teigia Liberalų demokratų partijos pirmininkas Rolandas Paksas. Pasak jo, Lietuvoje klesti korupcija, kyšininkavimas, valdininkų savivalė, valstybės turto grobstytojų nebaudžiamumas, o teisėsaugos struktūros dažniausiai pasirodo bejėgės ką nors pakeisti. "Tačiau, jeigu kas nors išdrįsta garsiai apie tai prabilti, nedelsiant mobilizuojamos didžiulės pajėgos užkirsti kelią bet kokiam bandymui išvilkti kaltuosius į dienos šviesą", - pažymima Liberalų demokratų partijos Informacinio centro pranešime. ELTA primena, kad Vyriausiasis administracinis teismas, kurio nutartys yra galutinės ir neapskundžiamos, rugsėjo 16-ąją nusprendė, kad administracinė byla "Respublikos" žurnalistui V. Tomkui nutraukiama. Nepaisydama to, Generalinė prokuratūra pirmadienį nusprendė reikalauti bylą atnaujinti ir tęsti teisminį persekiojimą.

Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai - tačiau demokratai buvo prieš.Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų. Tokiu būdu "R" klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda. Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus, tame tarpe ir žinutes forumuose ir pan.

Gegužės 28 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius išplatintame pranešime viešai pareiškė, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Penktadienį, gegužės 30 d. kelių pilietinių organizacijų kreipimesi į LRT tarybą dėl Dariaus Kuolio laidų grąžinimo į eterį taip pat prašoma „viešai paaiškinti, kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“. Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Mums paliekama teisė analizuoti ir kritikuoti vieni kitų darbą laikantis žiniasklaidos etikos principų, kaip tai daroma kas savaitę Lietuvos radijo rengiamoje laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“ arba diskusijoms apie žiniasklaidą skirtame portale gzi.lt. Taip pat manome esant būtinybę pabrėžti, jog Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė yra savo srities profesionalė, ne kartą apgynusi visuomenės teisę gauti įvairiapusę informaciją ir žurnalistus, įvairioms interesų grupėms bandant kištis į jų laidų turinį.

Septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais didžiausias valdžios galvos skausmas, pasirodo, besąs vienas – “Karštas komentaras”, o didžiausias rūpestis – kaip jį užčiaupti. Todėl be finansinių, psichologinių ir kitokių pobūdžio represijų – pavyzdžiui, “Karšto komentaro” blokavimo tiek jį prenumeruojant jį, tiek ir parduodant, prisidėjo dar vienas – cenzūra. Nors oficialiai cenzūra Lietuvoje – uždrausta. Kaip žinote, dar visai neseniai mūsų premjerui Gediminui Kirkilui skaudėjo galvą, kaip čia sustabdyti “Karštame komentare” publikuojamas atviros prostitucijos nuotraukas iš “Olympic” kazino vykdytos klientų pritraukimo kampanijos, nes normalioje demokratinėje valstybėje po tokių nuotraukų paskelbimo Valstybinė azartinių lošimų priežiūros komisija jau seniai iš šių lošimo namų būtų atėmusi licenciją užsiimti lošimo verslu šalyje. Tačiau Lietuva – ne normali demokratinė šalis, Lietuvoje karaliauja korupcija ir “otkatas”, ir todėl čia buvo imtasi priemonių ne prieš negeroves skleidžiančius lošimų namus, bet ... prieš blogybes paviešinusį “Karštą komentarą”.

Lietuvoje vėl atsirado cenzūra. Šešioliktaisiais nepriklausomybės metais cenzoriaus funkcijų ėmėsi Suomijos kompanija „Rautakirja“, kurios valdomos bendrovės Lietuvoje tapo spaudos leidinių platinimo monopolininkais. Verslas pagimdė cenzūrą – visuomeniniai, analitiniai ar kultūros leidiniai prilyginti bulvarinei spaudai, kryžiažodžių ar erotiniams žurnalams. Vadinasi, monopolininkai spaudos platinimui taiko vienintelį verslo principą: jeigu kurio nors leidinio nuperkama per mažai, jis daugiau niekada nebepateks nei į spaudos kioskus, nei į degalines, nei į prekybos centrus. Jų nebebus niekur. Cenzūros schema paprasta: leidinys pateikiamas tik į pačius didžiausius prekybos centrus, kuriuose dažniausiai lankosi didmenininkai ar šiaip pigesnių prekių besidairantys pirkėjai. Jie niekada čia neieško kultūrinių ar analitinių leidinių – daržovių bazė nėra ta vieta, kur perkama rimtoji spauda. O kai ši verslo kartelė neįveikiama, uždaromas bet koks kelias į kitas platinimo vietas. Suomijos bendrovė „Rautakirja“ Lietuvoje valdo spaudos leidinių platinimo įmonę „Impress Teva“, žurnalais bei laikraščiais aprūpinančią didžiuosius prekybos centrus, degalines – vietas, kur yra didžiausias pirkėjų srautas. Suomiai taip pat valdo „Lietuvos spaudos“ bei „Kauno spaudos“ kioskus. Išvada: spaudos platinimas pateko į monopolininkų rankas. Kuo tai gresia – jau patyrė analitiniai savaitraščiai, kai kurie mėnesiniai žurnalai.

Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve? Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse. Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą. Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu. Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų... Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai. Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu.