Žiniasklaida

Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai – tačiau demokratai buvo prieš.Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų. Tokiu būdu “R” klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda. Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus, tame tarpe ir žinutes forumuose ir pan.

Gegužės 28 d. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius išplatintame pranešime viešai pareiškė, kad „Lietuvos radijuje ir televizijoje pradedama įvedinėti cenzūra, žurnalistai baudžiami dėl kritiškos nuomonės apie pačios LRT veiklą. Taip kuriama baimės atmosfera tarp žurnalistų ir laidos vedančiųjų. Tai galų gale veda ir į pavojingą cenzūros reiškinį“. Penktadienį, gegužės 30 d. kelių pilietinių organizacijų kreipimesi į LRT tarybą dėl Dariaus Kuolio laidų grąžinimo į eterį taip pat prašoma „viešai paaiškinti, kodėl, pasikeitus LRT administracijai, šiurkščiai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės gauti įvairiapusę informaciją“. Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones. Mums paliekama teisė analizuoti ir kritikuoti vieni kitų darbą laikantis žiniasklaidos etikos principų, kaip tai daroma kas savaitę Lietuvos radijo rengiamoje laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“ arba diskusijoms apie žiniasklaidą skirtame portale gzi.lt. Taip pat manome esant būtinybę pabrėžti, jog Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė yra savo srities profesionalė, ne kartą apgynusi visuomenės teisę gauti įvairiapusę informaciją ir žurnalistus, įvairioms interesų grupėms bandant kištis į jų laidų turinį.

Septynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais didžiausias valdžios galvos skausmas, pasirodo, besąs vienas – “Karštas komentaras”, o didžiausias rūpestis – kaip jį užčiaupti. Todėl be finansinių, psichologinių ir kitokių pobūdžio represijų – pavyzdžiui, “Karšto komentaro” blokavimo tiek jį prenumeruojant jį, tiek ir parduodant, prisidėjo dar vienas – cenzūra. Nors oficialiai cenzūra Lietuvoje – uždrausta. Kaip žinote, dar visai neseniai mūsų premjerui Gediminui Kirkilui skaudėjo galvą, kaip čia sustabdyti “Karštame komentare” publikuojamas atviros prostitucijos nuotraukas iš “Olympic” kazino vykdytos klientų pritraukimo kampanijos, nes normalioje demokratinėje valstybėje po tokių nuotraukų paskelbimo Valstybinė azartinių lošimų priežiūros komisija jau seniai iš šių lošimo namų būtų atėmusi licenciją užsiimti lošimo verslu šalyje. Tačiau Lietuva – ne normali demokratinė šalis, Lietuvoje karaliauja korupcija ir “otkatas”, ir todėl čia buvo imtasi priemonių ne prieš negeroves skleidžiančius lošimų namus, bet … prieš blogybes paviešinusį “Karštą komentarą”.

Lietuvoje vėl atsirado cenzūra. Šešioliktaisiais nepriklausomybės metais cenzoriaus funkcijų ėmėsi Suomijos kompanija „Rautakirja“, kurios valdomos bendrovės Lietuvoje tapo spaudos leidinių platinimo monopolininkais. Verslas pagimdė cenzūrą – visuomeniniai, analitiniai ar kultūros leidiniai prilyginti bulvarinei spaudai, kryžiažodžių ar erotiniams žurnalams. Vadinasi, monopolininkai spaudos platinimui taiko vienintelį verslo principą: jeigu kurio nors leidinio nuperkama per mažai, jis daugiau niekada nebepateks nei į spaudos kioskus, nei į degalines, nei į prekybos centrus. Jų nebebus niekur. Cenzūros schema paprasta: leidinys pateikiamas tik į pačius didžiausius prekybos centrus, kuriuose dažniausiai lankosi didmenininkai ar šiaip pigesnių prekių besidairantys pirkėjai. Jie niekada čia neieško kultūrinių ar analitinių leidinių – daržovių bazė nėra ta vieta, kur perkama rimtoji spauda. O kai ši verslo kartelė neįveikiama, uždaromas bet koks kelias į kitas platinimo vietas. Suomijos bendrovė „Rautakirja“ Lietuvoje valdo spaudos leidinių platinimo įmonę „Impress Teva“, žurnalais bei laikraščiais aprūpinančią didžiuosius prekybos centrus, degalines – vietas, kur yra didžiausias pirkėjų srautas. Suomiai taip pat valdo „Lietuvos spaudos“ bei „Kauno spaudos“ kioskus. Išvada: spaudos platinimas pateko į monopolininkų rankas. Kuo tai gresia – jau patyrė analitiniai savaitraščiai, kai kurie mėnesiniai žurnalai.

Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve? Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse. Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą. Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu. Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai. Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu.

Kada Jūsų darbas buvo produktyvesnis – sovietmečiu ar dabar? Turėčiau pasakyti, kad gero laiko nebuvo niekada. Anksčiau buvo ideologinių kliūčių, komunistinės dogmos, su kuriomis reikėdavo taikstytis, o dabar – finansiniai sunkumai, kuriuos kartais įveikti kur kas sudėtingiau nei ideologinius. Sovietiniu laikotarpiu prisitaikydavome, apgaudinėdavome, gudraudavome, išsisukinėdavome, nors tai buvo ir bjauru, nes mūsų filmus karpė, gadino, versdavo perrašyti scenarijus, iškirpti siužetus. O dabar, ką ir kaip daryti, mums diktuoja menkai išsilavinusi tautos dalis. Gaila, bet tai žmonės, kurie yra ant visiško debilizmo ribos. Tam tikru atžvilgiu mes patys dėl to esame kalti. Anksčiau Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas buržuazinis, vakarietiškas kinas. Žmonės nuobodžiavo, o kai situacija šalyje pasikeitė, mūsų ekranai kaipmat prisipildė amerikietiško kino. Amerikietiškas kinas – didis, ten yra savų šedevrų, nuostabių filmų, bet ką pas mus pradėjo rodyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, o ir iki šiol rodo, iš esmės tėra „B“ ir „C“ grupės filmai. Pirko paketais, taip buvo pigiau, o kad filmai antrarūšiai – nesvarbu. Aš visa tai vadinu „dideliu pu-pu“ – visus tuos veiksmo, nuotykių filmus ir pan. Ten herojus patiria tokių kančių ir nokautų, kad turėtų metus gulėti reanimacijos palatoje, o jis po sekundės atsikelia ir savo priešininkui atsilygina maždaug tuo pačiu ir dar stipriau.

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas. Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos “Lietuvos žinios”. Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas “Lietuvos ūkininkas”, krikščionių demokratų “Ryto” ir socialdemokratų partijos “Socialdemokrato” laikraščiai. Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo “Lietuvos žiniose” išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių. Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis “Lapas” rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves. Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti. Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu.

Lietuvoje cenzūrą daugelis sieja su valdžios struktūrų taikomais apribojimais. Toks požiūris suprantamas – jo šaknys mūsų istorijoje, Rusijos caro okupacijos laikų 40 metų vykdyto spaudos draudimo laikotarpiu. Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų prisimena penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius, kai oficialiai veikė tik komunistinė spauda ir ta pati buvo represinių valdžios struktūrų griežtai kontroliuojama. Prisimintina ir prieškario Lietuva – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį veikė karinė cenzūra. Taigi, moderni Lietuva kitokios cenzūros, išskyrus valdžios taikomus apribojimus, nebuvo patyrusi. Gal ir todėl daugeliui mūsų žmonių, įskaitant žurnalistus, atrodo, jog, nuėmus valdišką leteną nuo žiniasklaidos, dingsta ir cenzūra, spauda tampa laisva. Deja, tikrovė yra kita. Valdžios apribojimai yra tik viena cenzūros forma. Ir nors šiandien yra teoretikų, kurie cenzūrą tebetapatina su valdžios veiksmais, didelė dalis šios srities žinovų pastebi, jog cenzūra gali užsiiminėti ir kiti veikėjai – verslas, reklamos užsakytojai, žiniasklaidos savininkai bei leidėjai, redaktoriai, netgi patys žurnalistai. Pastarasis reiškinys – pavadintas savicenzūra – laikomas itin bjauria cenzūros forma, nes deformuoja pirmąją, labiausiai pažeidžiamą, informacijos ruošimo grandį. Taip pat suvokiama, jog cenzūra nereiškia tik informacijos draudimo: tai nėra tik iškirptos vietos laikraštyje, filmo juostoje, permontuotos vaizdo arba garso juostos, retušuotos nuotraukos.