Kad vaikai neskęstų balose
Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams.
Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima sakyti, kad įstatymai reguliuoja santykius tarp žmonių, skiria, kas yra bloga ir kas gera, reikalauja, kad su visais būtų elgiamasi vienodai teisingai ir saugo žmones nuo blogio, kurį vienas kitam tie gali padaryti.
Praėjusią savaitę net 87 Seimo narių balsais, atmetus Prezidento veto, priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas tebekelia daugybę aistrų. Kai kurios spalvingos ir triukšmingos organizacijos protestuoja dėl neva diskriminacinių nuostatų, yra nuogąstaujančių, kad šis įstatymas gali tapti apynasriu laisvajai žiniasklaidai ir cenzūros pradžia, nes kai kurios miglotos ir abstrakčios įstatymo sąvokos gali būti traktuojamos labai jau plačiai. Didžiausi vėjai keliami dėl nuostatų, kad nepilnamečiai turi būti apsaugoti nuo informacijos, kuri agituoja už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, nes tokia informacija žalojanti vaikų psichiką ir iškreipianti Konstitucijoje apibrėžtos vyro ir moters laisvu sutarimu sukurtą šeimos sampratą, aukštyn kojomis verčia tradicines vertybes.
Diskriminacijos apraiškų norint galima įžiūrėti bet kur. Žmonių yra visokių – skirtingų rasių, tautybių, skirtingo amžiaus ar sveikatos būklės, skirtingų požiūrių, vertybių. Apkūnieji, neįgalieji, senukai, vaikai. Žemaūgiai ar aukštaūgiai. Vyrai, moterys. Smulkieji verslininkai, stambieji… Mokslininkai, menininkai. Kur besi pirštu, ten rasi tų, kurie sakys, jog yra diskriminuojami todėl, kad priklauso vienai ar kitai grupei.
Įstatymu ribojama informacija apie smurtą, gyvūnų ir žmonių kankinimus, žalojimą, žudynes ir savižudybes, sąmoningą turto gadinimą, taip pat paranormalius reiškinius, sukelianti baimę, siaubą, skatinanti nesveiką gyvenimo būdą ir pan. Beje, kone visos šios nuostatos beveik žodis žodin nurašytos nuo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso ar dar 2002 metais priimto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo.
Lietuvos radijo ir televizijos asociacija savo rašte teigia, kad „įstatymų nuostatų neaiškumas sukuria situaciją, kai viešosios informacijos rengėjas gali būti baudžiamas už neaiškiai apibrėžtus nusižengimus, todėl pats viešosios informacijos rengėjas ar jo savininkai, bijodami valdžios sankcijų, gali imtis savicenzūros.“
Tiesą sakant, savicenzūra kai kuriems žurnalistams, prodiuseriams ir laidų rengėjams/vedėjams tikrai nepakenktų. Gal visuomenėje taptų švariau gyventi. Kovojame su oro, vandens tarša, nes puikiai suvokiame, kad užteršta aplinka yra kenksminga mums patiems. Kodėl tad protestuojama prieš informacinės taršos ribojimą, juolab nepilnamečiams? Veidmainiška sakyti, jog informacinė erdvė nekeičia mąstymo ir suvokimo. Juolab televizija.
Daug metų televizijoje dirbusi žurnalistė Gražina Sviderskytė, V. Kudirkos premijos laureatė, savanoriškai paliko televiziją po žinių laidos, kurioje tarp dienos įvykių buvo įtrauktas ir kriminalinės kronikos reportažas, iliustruotas pornografiniais vaizdais. G. Sviderskytė tvirtino esanti tikra, kad televizija, vaizdai daro didžiulį poveikį ir pripažino, jog pati pasijusdavo bejėgė prieš žiniasklaidininkų cinizmą ir nepagarbą informacijos vartotojams.
Juolab kad ir patys laidų kūrėjai jau nebeskiria, kas yra tinkama rodyti tuo laiku, kai mato vaikai, ir kas glumina, beje, ne tik vaikus.
Pirmadienį valstybinė televizija, išlaikoma visų mokesčių mokėtojų, dukart – pavakary ir vakare – kartojo tą pačią seną laidos– improvizacijų šou – įrašą.
Ką suvaidinti aktoriams? – klausė vedantysis susirinkusių į studiją žiūrovų. Prezidentą, – šūktelėjo mergina. Ir aktorių grupė improvizavo istoriją apie prezidentą, Moniką ir cigarą. Suaugusieji krizeno, o dvylikamečių–keturiolikmečių grupė akivaizdžiai stebėjo veiksmą kiek sutrikę. Pasakos, – vėl šūktelėjo vedantysis. Raudonkepuraitė? Vedantysis pareiškė, kad jis pats nuspręs, kokiu stiliumi aktoriai improvizuos Rudonkepuraitę. Ir pasiūlė – klasikinis, vesterno, pornofilmų… Operatorius vėl parodė nepilnamečių veidus…
Taigi blėnis šneka visokie profesoriai, aiškindami, kad šiuo įstatymu draudžiamos pasakos ar įvedama cenzūra. Yra anekdotas apie ežiuką, kuris pamiršo kvėpuoti ir numirė. Galbūt ežiukas numirė ne dėl atminties sutrikimų, o dėl to, kad kvėpuoti nebebuvo kuo.
Iškrypusi ir užteršta sąmonė, kaip ir užterštas oras, jau nebejaučiame, kol nepradedame sirgti. Ta pati Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos priešininkė prof. A. M. Povilionienė aiškina, kad pasaulis pilnas žiaurumų, todėl vaikams tiesiog būtina apie tai aiškinti. Ar tikrai? Gal mes matome tik tokį pasaulį, kokį mums rodo informacijos priemonės? Negi rodysi laimingus žmones? Dirgikliai, neigiama informacija parduodami geriau.
Tačiau pabandykime pažvelgti į pasaulį vaikų akimis. Suaugusieji jį teršia, ne vaikai, iš kurių nedera atimti vaikystės. Kaip pabrėžė V. Stundys, Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuo neigiamos informacijos nuostatose aiškiai nurodyti instrumentai, kurie veikia ir kurie suteikia galimybę šeimai, tėvams apsispręsti dėl vaiko saugoijimo nuo tam tikros informacijos. Viešosiose diskusijose per daug absoliutinama draudimas ir tariama cenzūra. Informacija nėra draudžiama, ribojama į vaiką nukreipta agresyvi informacija, propaganda, tyčiojimasis – vis labiau plintantys reiškiniai, nuo kurių tėvai ir nori apsaugoti savo vaikus.
Kaip sakė mangusta Čiučiundra iš seno animacinio filmuko, jei tėvai neprižiūri vaikų, jų vaikai skęsta balose. Įstatymu ir siekiama duoti instrumentą tėvams, kad jų vaikai nepaskęstų nešvarioje neigiamos informacijos baloje.
Klausimų kyla dėl hipnozės ir paranormalių reiškinių apibrėžimo, nors galima suprasti, kad kalbama apie dalykus, susijusius su spiritizmo seansais, dvasių „iškvietinėjimu“, pagaliau net rytiniai horoskopai vaikučiams gali praplauti smegenis. Neik į mokyklą, bo parpulsi…
Tad galima sutikti su nuogąstaujančiais, kad kai kurios nuostatos neapibrėžtos. Tarkim, nuostata, jog nepilnamečiams negalima rodyti žmogaus hipnozės seansų. Gal įstatymo leidėjai turėjo galvoje masinę hipnozę, prisimindami Kašpirovskį ir jo televizinius užkalbėjimus, manipuliacijas, kai kažkas daro kažką bloga su žmogaus sąmone, siekia įteigti, pavergti žmones savo valiai, tačiau įstatyme nuostatos turėtų būti labiau išgrynintos.
Taip, konkretesnių apibrėžimų reikia, bet įstatymui, kuris turėtų įsigalioti tik nuo kitų metų kovo 1 d., patikslinti ir poįstatyminiams aktams priimti dar yra laiko.
Etikos mūsų žiniasklaidoje neretai pritrūksta. Tokio įstatymo neprireiktų, jei iš tiesų vaizdai ir žodžiai, kuriais mus maitina kasdien, būtų ne tokie kontroversiški, nenuodytų sielų.
Šis įstatymas privers pasitempti ir perkainoti žodį, paleistą į viešumą, perkainoti vaizdą. Jis sukuria prielaidas informacinei erdvei tapti švaresne, etiškesne, gina moralę, vertybes. Todėl jis ir svarbus.
Parašykite komentarą