Tinklas nėra begalinis ir jis nėra laisvas. Priklausomybė atsiranda ne tik dėl techninių reikalavimų, bet ir dėl autorių teisių ar cenzūros.

Ginčai dėl autorių teisių

2004 m. Sebastiano Lütgerto svetainė textz.com, kurią priglobė bootlab, pateko į žiniasklaidos antraštes. Šiame tinklalapyje S. Lütgertas buvo neleistinai paskelbęs du filosofo Theodoro Adorno tekstus, kurie autorių teisių požiūriu priklauso fondui „Philip-Reemtsma Stiftung“.

Šis atvejis – puikus pavyzdys, iliustruojantis teisininkų veiksmus prieš nemokamą interneto dėka pagreitėjusią vadinamosios intelektinės nuosavybės sklaidą bet kokios rūšies skaitmeninių duomenų (pavyzdžiui, programinės įrangos, tekstų, vaizdų, muzikos ir filmų) pavidalu. Ir kova dėl autorių teisių apsaugos sugriežtinimo, ir visuomeninio turto (angl. common property) idėja naujojo tūkstantmečio pradžioje aiškiai iškyla tarptautinėse konferencijose ir festivaliuose, pavyzdžiui: Wizards of Os (WoS) 3: The Future of Digital Commons 2004 m. Berlyno konferencija arba Halėje prie Zalės vykusi 6-oji Werkleitz bienalė Common Property – Visuomeninis turtas.

Volkeris Grassmuckas, WoS vadovas, kartu su „Mikro e.V.“ prižiūri tinklalapį iRights.info, kuriame pateikiama informacija apie autorių teises skaitmeniniame pasaulyje. Kaip alternatyva dabartinei (jau pasenusiai) autorių teisių apsaugos sistemai tarp kitų buvo sukurta ir šiuolaikiškesnė intelektinės nuosavybės licencija – Creative Commons Licence.

Taip ilgai ir nekantriai laukta galimybė srautinio duomenų siuntimo arba parsisiųsdinimo iš interneto dėka atvirai ir tiesiogiai pasiekti tarptautinę auditoriją kelia problemų pirmiausia prodiuseriams: niekas nenori mokėti už turinį, kurį parsisiųsdina į savo kompiuterį. Filmų kūrėjai savo darbus platina tiesiai internete DivX ar kitokiu formatu arba tai daro gausūs gerbėjai, keisdamiesi filmais skaitmeninių duomenų mainų portaluose. Technologiniu požiūriu ši tendencija jau nebekontroliuojama – kad ir kokia stipri būtų kopijavimo apsauga, kad ir kaip būtų baudžiama. Tačiau dauguma atsakingų asmenų ar autorių teisių gynėjų vis dar nenori to pripažinti. Suteikti visiškai laisvą prieigą prie intelektinės nuosavybės, įskaitant judančius vaizdus, reikalauja ir Berlyno anoniminių menininkų bei aktyvistų tinklas Pirate Cinema, kuris manifestą primenančiame interneto puslapyje Frequently Asked Question skelbia: „Pirmiausia, „kova su piratavimu“ – tai kova su revoliucija: su Didžiąja Prancūzijos revoliucija, kuri suformulavo žmogaus teises, ir su skaitmenine revoliucija, kuri įtvirtino asmeninius duomenų mainus.“

2007 m. Janas Gerberis ir Sebastianas Lütgertas, pratęsdami žygį prieš intelektinės nuosavybės autorių teisių apsaugą, sukūrė filmų duomenų bazę The Oil of the 21st Century, kuria abonentai gali naudotis prisijungę, arba jie gali matyti jos versiją atjungties režimu per bootlab iš Berlyno.

Tinklo cenzūra

Be autorių teisių apsaugos problemų iškyla ir klausimas dėl laisvos prieigos prie informacijos. Paprasčiau tariant: kas ir ką gali matyti tinkle? Tinklas toli gražu nėra toks vientisas, kaip gali būti manoma. Lygiai taip pat ir programa „Google Earth“ visai nesiūlo tiksliai atkurti aktualias palydovines Žemės nuotraukas. Kiekvienas, kuriam pasitaikys reta proga aplankyti tokias vietoves, kaip pavyzdžiui Buka (Bucca) Irake, gerokai nustebs, aptikęs ten JAV karo stovyklą, o ne tuščią dykumos kraštovaizdį, kaip pateikia „Google Earth“.

Šiems ir kitiems suvokties fenomenams skiriamas 1999 m. pradėtas interneto projektas zone-interdite.net, kurį sukūrė Berlyne ir Ciūriche gyvenantys menininkai Christophas Wachteris ir Mathiasas Judas. Autoriai sudarė viso pasaulio uždarų karinių zonų kartografinius žemėlapius ir, sukūrę absoliučiai tikslią trimatę simuliaciją, suteikė galimybę virtualiai aplankyti tokias vietas kaip Gvantanamo kalėjimas Kuboje. 2007 m. projekte picidae.net jie pasiūlė idėją, kaip apeiti interneto cenzūrą, savo portale leisdami tinklalapius paversti vaizdais. Vaizdų filtravimas ir cenzūra gerokai sudėtingesnė lyginant su įprastiniu tekstu.

404 File not Found. Skaitmeninio paveldo apsauga

Laisvai prieigai prie informacijos (open access) tapus vienu aktualiausių klausimų, iškilo rimta problema – medijų meno kūrinių saugojimas ir archyvavimas. Kad ir kaip tai atrodytų absurdiška, tačiau kiekviena nauja medija atsirasdama tuo pat metu sutrumpina joje saugomos informacijos gyvavimo trukmę. Jei tinkamai saugomos kino juostos gali išsilaikyti ilgiau nei keletą dešimtmečių arba net ilgiau nei šimtmetį, vaizdo kasetės gyvavimo trukmė yra gerokai trumpesnė ir atsižvelgiant į juostelės rūšį siekia nuo 10 iki 30 metų. Todėl laiku neperrašius informacijos į skaitmenines laikmenas ir neatnaujinus jos, didžioji dalis ankstesniojo videomeno tiesiog išnyks. Tačiau net ir skaitmeninės laikmenos negarantuoja, kad kultūrinis paveldas bus išsaugotas. Panašiai kaip ir INTERNATIONALE STADT („Tarptautinis miestas“), kasmet iš tinklo dingsta daugybė meno projektų, kurie nebūna ilgiau archyvuojami.

Net ir tokių laikmenų, kaip pastoviosios atminties kompaktinio diskio CD-ROM arba universaliojo skaitmeninio disko DVD gyvavimo trukmė sunkiai nuspėjama, turint galvoje, kad po 10 ar 20 metų rinkoje gali nebelikti joms tinkamų leistuvų. Suvokę šias problemas muziejai ir kolekcijų savininkai pradėjo vykdyti įvairius projektus, kurie, pavyzdžiui, buvo pristatyti 2003 m. Dortmunde vykusioje konferencijoje 404 – File not found. Šioms problemoms skirtas ir Rudolfo Frielingo straipsnis Digitales Erbe („Skaitmeninis paveldas“), paskelbtas leidinyje 40JAHREVIDEOKUNST.DE.

Deja, didžiausias pavojus išnykti dažniausiai kyla nedidelėms, bet veržlioms iniciatyvoms, sąjungoms ar institucijoms, kurios kuria pagrindą ir atvirą erdvę naujajai „skaitmeninei kultūrai“ bei jos puoselėtojams ir todėl laikomos kūrybiniu medijų meno varikliu.

2007 m. finansinis žlugimas dėl įvairių priežasčių grėsė ir sąjungai c-base, ir Carsteno Seiffartho, Detlevo Schneiderio bei Andreaso Broeckmanno vadovaujamai medijų meno laboratorijai Tesla – Labor für mediale Künste (abi veikė Berlyne). Tesla ir c-base – tai dvi pasaulinį pripažinimą pelniusios medijų scenos veikėjų susitikimų vietos, kuriose taip pat organizuojami renginiai. Jei laboratorija „Tesla“ tyrinėja meno ir mokslo santykį bei senų ir naujų, analoginių ir skaitmeninių medijų ryšius, tai sąjunga c-base siekia praturtinti žinias apie programinę ir aparatinę įrangą bei tinklus. Tariamo c-base įkūrimo mito pagrindas – po Berlyno centro požemius išbarstytos erdvėlaivio nuolaužos, iš kurių paviršiuje kyšo tik antena – Berlyno televizijos bokštas. „People doing strange things with electricity“ – toks susitikimų dorkbots, kuriuos taip pat rengia c-base, devizas.

Jei ketiname ir toliau daryti keistus, netradicinius ir netinkamus dalykus, turime tam pasišvęsti, kol dar ne vėlu.

Rudolf Frieling: Digitales Erbe, leidinyje: Rudolf Frieling / Wulf Herzogenrath (Sud.): 40JAHREVIDEOKUNST.DE. p. 64 ir t. t.; Hatje Cantz Verlag, Ostfildern, 2006; ISBN-10: 3-7757-1717-X

Peteris Zornas
filmų kūrėjas ir medijų meno kuratorius, vienas iš draugijos Werkleitz Gesellschaft (Zentrum für künstlerische Bildmedien Sachsen-Anhalt) steigėjų ir jos pirmininkas, bienalės Werkleitz Biennale direktorių valdybos narys

www.werkleitz.de

Vertė: Dalia Čekatauskienė
Copyright: Goethe-Institut, Online-Redaktion
2008 m. vasaris

Nuorodos šia tema

Views All Time
Views All Time
1280
Views Today
Views Today
1
0 0