Šventės

Kokia Kalėdų žinia?

pagal
Kokia Kalėdų žinia?

Kristaus gimimas yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Nė vieno žmogaus gimimas nebuvo paženklintas tiek antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai Marijai, Juozapui, piemenims; naujos žvaigždės, simbolizuojančios Karaliaus gimimą, atsiradimas danguje; išminčių iš Rytų apsilankymas Betliejuje; tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas – antgamtinis Jėzaus gimimas iš mergelės Betliejuje; to laikotarpio žmonių (Elžbietos, pranašų Simeono ir Onos) pranašystės apie kūdikėlį Jėzų, kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją. Nė vienas šios žemės kūdikis nebuvo taip dangaus pagarbintas, kaip Jėzus. Jo gimimas liudija apie Jo dievišką prigimtį. Bet tuo pačiu Jėzaus gimimas turėjo ir kančios ženklų, kurie pranašavo Jo misijos pobūdį. Dar negimęs, Jis buvo atstumtas žmonių: Marijai gimdyti atsirado vieta tik tvartelyje, o gimęs Jėzus buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Tai simbolizavo, kad Jis, kaip Žmogaus Sūnus, patirs žemės vargą.

Kokia Kalėdų dvasia?

pagal
Kokia Kalėdų dvasia?

Kalėdos - nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo. Vieni rašo pasveikinimus artimiems žmonėms, pažadindami šviesiausias mintis ir parinkdami švelniausius žodžius. Kiti su meile ruošia dovanėles, idant parodytų artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams gėrio, šilumos. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja šiltais, kupinais vilties, širdingais žodžiais. Juk prie stalo susėdame ne tik pavalgyti, bet ir atvirai, nuoširdžiai pabendrauti, kai dalinamės ne tik šventine duona, bet ir savo gyvenimu, meile, dėmesiu vienas kitam. Dar kiti šeimomis, jaunuoliai linksmais būreliais su dėkingomis širdimis renkasi bažnyčiose, norėdami patirti gilesnę Kalėdų prasmę, su jauduliu laukdami Dievo malonių.

Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais

pagal
Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais

Sveikiname visus su Šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais ir linkime, kad žingsniuotumėte ramiai tarp sumaišties ir skubotumo - atminkite, kokia ramybė slypi tyloje. Kiek tik įmanoma, neišsižadėkite savęs. Būkite aiškiuose santykiuose su žmonėmis. Savo tiesą išreiškite ramiai ir aiškiai, išklausykite, ką kalba kiti, net kvaili ir ignoruojantys, - jie taip pat gali sakyti tiesą. Jei lyginsite save su kitais, galite tapti tuščias arba blogas, nes visuomet yra geresnis ir blogesnis už jus. Džiaukitės savo pasiekimais ir planais. Širdingai atlikite savo darbą, koks kuklus jis bebūtų. Jis ilgalaikė vertybė jūsų permaininguose likimo keliuose. Būkite atsargūs savo užmanymuose - pasaulis pilnas netikėtumų. Te nieks neužgožia jūsų tikrojo geradariškumo. Daugelis siekia ypatingų idealų, ir visur gyvenimas pilnas heroizmo. Tad išlikite savimi, o svarbiausia, nesujaukite jausmų. Nebūkite ciniškas meilei, nes nejausmingumo ir nusivylimo akivaizdoje ji amžina tarsi žolė. Nuolankiai priimkite tai, ką neša metai, be kartėlio skirtis su jaunystės prisiminimais. Lavinkite dvasios jėgą, kad staigioje nelaimėje ji jums taptų ramsčiu. Neerzinkite savęs fantazijomis. Daug baimių kyla iš nuobodulio ir vienatvės. Šalia reiklumo išlikite nuolankus sau. Esate vaikas viso pasaulio ir ne mažiau, nei žvaigždės ir medžiai, turite teisę būti čia. Ar jums tai yra aišku, ar ne? Net neabejokite, kad pasaulis yra toks, koks yra. Ko besiimtumėte ir kokie bebūtų jūsų tikslai - gatvės sumaištyje, gyvenimo kančioje - išsaugokite sielos ramybę, būkite santarvėje su Dievu, ką jūs begalvotumėte apie Jo esybę. Visoje veidmainystėje, šaltyje, neišsipildžiusiose svajonėse - tame bejėgiškume - pasaulis vis tik nuostabus. Būkite budrus, stenkitės būti laimingas.

Kalėdų atvirukai

pagal
7725 Kaledos Straipsniai.lt

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes - tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, - bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko "krikštatėviu" derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą - dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su "Merry Christmas and a Happy New Year to you" užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje - alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

pagal
Nacionaliniai Kalėdų ypatumai 2008

Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

pagal
Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios - juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau - saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Pokštas arba saldainis

pagal
Pokštas arba saldainis

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais.

Šv. Valentino diena

pagal
Šv. Valentino diena

Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą Asterijaus dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyta: "Nuo tavo Valentino".

Joninės ir Rasos - praeities, dabarties ir ateities apmąstymai

pagal
Joninės ir Rasos - praeities

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus. Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro.

Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa

pagal
Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.
llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.

Joninės

pagal
Joninės

Kaip šventė Jonines seniau? Kokia šios šventės prasmė? Dar XVI – XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadino vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX šimtmečio pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. sutapatinta su švento Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė. Todėl šios šventės dalyviai – jaunimas. Šventės išvakarėse iš ganyklų ankščiau pargindavo gyvulius ir uždarydavo tvarte. Ant tvorų prieš tvarto duris prikaišiodavo dagių, dilgėlių arba tvarto duris apkaišiodavo šermukšnio šakomis, kad einančios pas gyvulius raganos susibadytų, išsigąstų šermukšnio (šermukšniui lietuvių tikėjimuose teikiama apsauginė galia). Kai kur tvarto duris užremdavo akėčiomis, o prie slenksčio padėdavo veidrodėlį ir klumpes. Ragana, save pamačiusi, turėjo pasibaisėti, o bėgdama užkliūti už klumpių ir kojas išsisukinėti. Nuo tvorų nuimdavo puodus, kad nebūtų į ką raganoms melžti, Joninių ryto rasa gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai. Buvo tikima, kad Joninių išvakarėse surinkti žolynai geriausia tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą.

Šventojo, meilės ar svetimos kultūros diena?

pagal
Kaip atsirado šv. Valentino diena?

Jei… neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis, ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula… Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.