Kaip atsirado šv. Valentino diena?
| |

Kaip atsirado šv. Valentino diena?

Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų. Viena jų sako, kad Valentino diena pradėta švęsti Romos imperijos laikais. Senovės Romoje vasario 14 d. buvo šventė, skirta deivės Junonos – romėnų dievų ir deivių karalienės bei vedybų globėjos – garbei. Kitą dieną, vasario 15-ąją, prasidėdavo Luperkalijos atlaidai. Kiti tyrinėtojai sako, kad tai tikriausiai siejasi su graikų-romėnų pavasario švente, linksmo jų dievo Pano garbei. Jų išvakarėse romėnų mergaičių vardai būdavo gražiai užrašomi ant popieriaus juostų ir sudedami į ąsočius. Tada jaunuoliai (kurie pagal griežtus romėnų papročius turėdavo laikytis nuo merginų atskirai) galėdavo traukti jų vardus iš ąsočio ir taip išsirinkti šventės draugę. Kartais toks šventinis poravimasis virsdavo į ilgą draugystę, o po kiek laiko įsimylėjėliai ir susituokdavo. 496 m. Romos popiežius uždraudė panašias šventes ir vertė jas krikščioniškomis. Kadangi artimiausioji diena buvo šv.Valentino, tai pagal tradiciją ši diena ir tapo nauja įsimylėjusiųjų diena. Antra legenda pasakoja, kad Valentinas buvo Romos kunigas ir gydytojas. Gyveno jis III m.e.m., valdant imperatoriui Klaudijui II. Gotas už nepaklusnumą jo įstatymams, nuteisė jį mirti. Kaip pasakojama, kalėjime Valentinas buvo paslaugus. O prancūziškas žodis “galantin” reiškia meilus, atidus.

Trys karaliai
| |

Trys karaliai

Kai šaltą sniego blizgesį pradeda šildyti mažytės elektros lemputės, kai vis daugiau langų užsidengia žaliomis eglių šakomis, mintys vis dažniau ima suktis apie vieną magišką žodį – Kalėdos. Ir ne tik vaikai užmiega svajodami apie Kalėdų senį su maišu dovanų. Malonus rūpestis kiekvieną užveja į parduotuvę, nes norime savo artimuosius pradžiuginti išskirtine dovanėle. Ką gi išrinkti mylimajam, bičiuliui, kaimynui?.. Gal jus įkvėps ir idėjų padės pasisemti Trijų Karalių dovanos, atneštos vos gimusiam Betliejaus Kūdikėliui? Beje, jie nebuvo karaliai, gal tik šiaip nuo viduramžių jie buvo taip vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Lietuvių papročiai ir tradicijos. Naujieji metai
|

Lietuvių papročiai ir tradicijos. Naujieji metai

Naujųjų Metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę “kūčelėmis” ir gamindavę panašius valgius, kaip prieškalėdinėse Kūčiose, tik valgiai galėjo būti nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Naujų Metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Didžiausias rūpestis Naujųjų Metų išvakarėse ir Naujųjų Metų dieną – sužinoti ateitį: kokie bus naujieji metai, ką jie žada, kaip seksis gyventi. Todėl Naujųjų Metų išvakarėse ir rytojaus dieną buvo daromi įvairūs būrimai ir spėliojimai. Jaunoms merginoms svarbiausias klausimas: ar ištekės ateinančiais metais, ar susiras bernelį, koks bus tas mylimasis ar vyras? Ir bernams rūpėdavo šeimos kūrimo klausimas: ar pamylės mergelė, ar gausiu gerą, darbščią, gražią ir turtingą žmoną?

Sveikiname visus su Rasos švente
|

Sveikiname visus su Rasos švente

Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą. Pirmiausia suskantama dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė – tai geltonžiedis barkūnas. Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis “praeitų šonu”. Į žoliautojų prijuostes ar krepšelius pagarbiai gula ir rausvažiedė širdažolė. Tai raganų žolė. Prisivirę jų košelės ir pasitepę pažastis, Kupolinių naktį raganos gebėjo skraidyti ir sutiktuosius girdyti durnaropėmis, vilkuogių nuoviru, kad apkvailintų. Moterų nuskinta širdažolė gydė nuo”širdies sunkumo”. Tiko kupoliavimui ir pakrūmėse išsikėtojusi sidabražolė (dar kitur vadinama degsne, kondrotėliais).

Joninės jau laisvos!
|

Joninės jau laisvos!

Pats vasarvidis… Saulė dangaus skliaute užsibūna 17 valandų ir 18 minučių, įkopia į pačią mitinio dangaus kalno viršūnę. Gamta kvieste kviečia pasigėrėti kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Tad ir tradicinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Iš to ir per šventę atliekamų veiksmų sakralumas. Dabar težinome jų nuotrupas, tiktai tai, kas neišdilo iš tautos atminties. Arba kas buvo užrašyta istoriografiniuose šaltiniuose; beje, dažniausiai pabarant paprastus žmones už senojo tikėjimo apeigas, išvirtusias netikusiais papročiais. Mūsų laikais daugelis žodį “šventė” sieja su veiksmažodžiu “švęsti”, suteikdami jam pramogos, poilsio, linksmybių prasmę. Tačiau įsimintina ir malonius prisiminimus paliekanti yra ta šventė, kurioje gebėta suderinti ir sakraliąją, ir linksmąją dalis. Tad kaip dabar bus švenčiamos Joninės, su dideliu triukšmu paskelbtos valstybine švente? Kokie papročiai atėjo iki mūsų dienų, ką galima teikti masiniam kultūros renginiui?

|

Balandžio 1 d. – melagių ir juokų diena

1 d. – “Prima aprilis”. Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, – apgaulingi pavasario orai.
Jei babalandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo tvėnkinin. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo į kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščio pieno ar margo niekučio.
Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, o vaikai žaisdavo “gyvo žalio” (reikia su savim būtinai turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį).

|

Balandžio 4 d. – Verbų sekmadienis

4 d. – Verbų sekmadienis. Išaušo Verbinių rytas, pavasaris eina. Rykštele ar kadagio šakele budinkime užsimiegojusius, apsnūdusius, nespėjančius su greitais jo žingsniais. Pusiau dainuodami sakydavo oracijas, kurių pirmos dvi eilutės vienodos po visą Lietuvą („ne aš plaku, verba plaka…“) Lietuviui verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos irgi pasitikdavo pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Kai metų pradžia buvo perkelta iš pavasario į žiemos saulėgrįžą, tokia šakelė tapo kalėdine eglute. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio (ėglio) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvos ir tujos rykštę; kitur šventinami – žilvičio, karklo, gluosnio “kačiukai”. Rytų Lietuvoje prie “kačiukų” priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kartais surišdavo ją raudonu vilnoniu siūlu, kuris pašventinus įgydavo gydomųjų galių. Lietuvos kaime šventinta verba būdavo laikoma iki kitų verbinių labai pagarbiai, – krikštasuolėje, užkišus už šventų paveikslų. Ja pasmilkoma, užėjus grėsmingam audros debesiui, išgenant galvijus pirmai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. jos nubrauktų spygliukų įmaišoma į parengtą sėjai sėklą. Vilniuje Verbinės – viena gražiausių miesto švenčių. Sostinės gatvės tiesiog pražysta spalvingom vilnietiškom verbom. Niekur kitur tokių nepamatysi: jos rišamos iš daugiau kaip 40 rūšių džiovintų augalų. Tradicinė gamybos vieta – kaimai šiaurės vakariniam Vilniaus pakraštyje, palei kelią į Sudervę. Manoma šias verbas susiformavus XIX. a. antroje pusėje, kaimiečiams nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijų “palmas”. Tyrinėtojai Vilniaus verbose dar įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio, šventos žemės ir ugnies simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintanti, besivystanti tautodailės rūšis. Būtina tuose kaimuose, kur jos dar tradiciškai pinamos, įsteigti verbų draustinį. Kad miesto naujieji kvartalai čia neįžengtų, neužgožtų ledynmečio suformuotų kalvelių, kuriose auga tie 40 rūšių augalų.

Velykų tradicija
| |

Velykų tradicija

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

|

Balandžio 25d. – sėjos pradžia (šv. Morkaus diena)

Sėjos pradžia (šv. Morkaus diena). Žmonės šį svarbiausią darbą pradėdavo nuo morkų. Lysvės gale kuolą įsmeigdavo, kad užaugtų tokios pat didelės. Kitų darbų vengdavo: kad ledai vasarą javų neiškapotų, kurmiai laukų nesuverstų. Labai įdomios ir prasmingos yra sakmės apie šv. Morkų. Štai užrašyta Ilgiškėlių apylinkėse: “Kartą švc. panelei Marijai prapuolė sietas, kuriuo miltus sijodavo. Sužinojo, kad velniai pavogė, nusiuntė šv. Morkų atimti. Velniai nenorėjo gražume atiduoti sieto ir šv. Morkui teko su jais apsipešti. Užtat ir sakom: “Daužosi kaip Morkus po peklą”. Besimuždami sietą sulankstė, ir Marija negalėjo juo naudotis. Pakabino tada ant dangaus, ir dabar mes jį matome, tik vadinam Sietynu”. Sietynas – dažniausiai tautosakoje minimas lietuviškas žvaigždyno vardas (astronomų terminais, tai – Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne). Kuo žemiau saulei nusileidus jis matyti vakaruose, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas įeina į vakaro žarą, laikas pradėti pavasario sėją.

|

Balandžio 23d. – Jorė (Jurginės)

Tradiciniame lietuvių kalendoriuje Jorė – labai svarbi šventė. Galėjo būti kitados švenčiama kaip Naujieji Metai, nes vidutinio klimato kraštuose sutampa su naujo augmenijos ciklo pradžia. Tai gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos Jorio garbinimo šventė. Joris- pavasarinis Perkūnas. Jurginių dainose sakoma, kad Jorjis atrakinąs žemę ir paleidžiąs žolę. Į saulę išsistiebia gležni želmenys – galima iš tvartų ginti sunkų žiemos badmetį perkentėjusius gyvulius. Žinoma, su tam tikromis apeigomis: kad metai būtų pieningi, prieauglio daug, o vilko nasrai užrakinti. Todėl gyvuliai smilkomi verbos šakele, o po tvarto slenksčiu padedami du dažyti kiaušiniai – joručiai – ir užrakinta spyna. Per Jurgines griežčiausiai drausta judinti žemę – arti, akėti, sėti, kasti. Net kuolo į žemę įkalti nevalia.