Joninės jau laisvos!
Pats vasarvidis… Saulė dangaus skliaute užsibūna 17 valandų ir 18 minučių, įkopia į pačią mitinio dangaus kalno viršūnę. Gamta kvieste kviečia pasigėrėti kuplumu, sodrumu, suvešėjimu. Tad ir tradicinės vasarvidžio šventės apeigos būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Iš to ir per šventę atliekamų veiksmų sakralumas. Dabar težinome jų nuotrupas, tiktai tai, kas neišdilo iš tautos atminties. Arba kas buvo užrašyta istoriografiniuose šaltiniuose; beje, dažniausiai pabarant paprastus žmones už senojo tikėjimo apeigas, išvirtusias netikusiais papročiais.
Mūsų laikais daugelis žodį „šventė” sieja su veiksmažodžiu „švęsti”, suteikdami jam pramogos, poilsio, linksmybių prasmę. Tačiau įsimintina ir malonius prisiminimus paliekanti yra ta šventė, kurioje gebėta suderinti ir sakraliąją, ir linksmąją dalis. Tad kaip dabar bus švenčiamos Joninės, su dideliu triukšmu paskelbtos valstybine švente? Kokie papročiai atėjo iki mūsų dienų, ką galima teikti masiniam kultūros renginiui?
Tikriausiai reikia rinktis – yra dvi galimybės. Pirmoji – Jono ir Janinos vardadienis. Kokios tautinės tradicijos su tuo susijusios? Kaime vardadienius švęsdavo labai paprastai: slapčiomis ant trobos durų užkabindavo vainiką, – tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. Na, varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo, – štai ir visos Joninės. Iš senų laikų tos dienos papročiuose išliko tik merginų burtai su gėlių vainikais, devyneriopų žolynų puokšte po pagalve, tikėjimai raganų kerais rasotoje pievoje… Ir tik retoje Lietuvos vietovėje jaunimas vakarodavo prie laužo. Joninių vardu gana smagią ir ne itin girtą šventę jau keletas metų rengia Jonavos kultūrininkai.
Antroji galimybė – Rasos arba Kupolių šventė. Istoriografiniai šaltiniai tikrai nedaug ką pasako apie jos vyksmą. Visa tai, ką matome kultūros darbuotojų sustyguotose saulėgrįžos šventėse, nėra autentika, bet ramuvietiška rekonstrukcija. Puokščių aukojimas dievaitėms Gabijai ir Žemynai, vartai prie piliakalnio ir prausimasis prie jų, eisena su deglais aplink rugių lauką bei kiti gražūs dalykai – deja, prieš 35 metus išmąstyti ritualai. Tikrai gražu, prasminga, artima gamtai, bet… dirbtina. Ir kiekgi žmonių Lietuvoje dabar tai atlikinės įsijautę į rekonstruotus, surežisuotus ritualus, kurių tikroji tradicija pasimetė istorijos ūkanose jau prieš šimtmečius? Be to, alaus gėrimo per saulėgrįžos šventę istoriografiniai šaltiniai nemini, – miežiai dar tik plaukėja… Žinoma, alus nereikalingas, kai nusiteiki įsiklausyti į gamtos garsus, rasos lašeliuose įžvelgti vaivorykštės spalvomis suspindusią saulutę. Būtų gerai, jeigu šioje šventėje sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus ir gamtos saitus, jų esmingumą. Gal tai galėtų būti ekologinio pobūdžio akcijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas – jos gamtos grožis ir įvairovė. Bet ir čia privatizavimas jau sparčiai įsibėgėja… Taigi turime pasirinkti, kam suteikti valstybinės šventės rangą: ar vienam iš populiarių vardadienių, ar astronominės vasaros pradžiai, kurios šventimo tradicijos iš tikrųjų jau seniai užmirštos.
Latvijoje ši diena vadinama Lyguo švente, ne Janio vardinėmis. Pavadinimas – iš priedainių garsažodžių. Tad šventės vardas skatina tądien dainuoti. Šia švente Latvija prisistatė Europos Sąjungai, o Lietuva – krepšiniu…
Beveik visi istoriografiniai šaltiniai pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios žmonėms gydyti, net padėti gimdyvėms, apsaugoti nuo raganų apkerėjimo gyvulius. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu, o kupolė – tai gėlių puokštė, per šventę iškeliama ant ilgos karties. Tikėtina, kad tai mitinio Pasaulio medžio simbolis.
Liaudies tikėjimai stebuklingą galią teikia šventės rytmečio rasai. Ji gydanti, skaistinanti veidą ir sielą. Aplink rugių lauką nubraukus rasą derlius padidėjantis. O kerėtojos, raganos su rasa sau susibraukiančios kaimynų karvių pieną. Sostinė turi Rasų priemiestį, kur dabar tautos panteonas. Kai 1801 m. buvo skiriamas sklypas kapams, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos brėžiamos nuo Šv. Jono akmens. Ir XIX a. vadovuose po sostinę ir jos priemiesčius kalbama, kad jaunimas renkasi kupoliauti kalvelėse už kapų, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Taigi neatsitiktinai šiems kalneliams išrinktas Rasų vardas. Ir dar: jeigu sumanytume saulėgrįžą pasitikti nuo Gedimino pilies kuorų, saulę pakylant išvystume tiksliai virš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kur, pasak legendų, kitados stovėjusi visų pagoniškų dievų šventykla.
Neabejotina, kad saulėgrįžos šventė turi teisę būti vadinama Kupolėmis ir Rasa. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, vasaros šventės išvakarės ir rytmetys apipinti skirtingais tikėjimais. Kupolės – merginų šventė, Rasa – raganų siautėjimas. Tačiau tos pikčiurnomis tapo tik po viduramžių teismų ir persekiojimų. Kitados jos tik žoliaudavo, gydydavo, aiškiaregiaudavo…
