Gruodžio mėnesio jubiliejai ir žymios datos

Gruodis – pirmasis žiemos mėnuo. Saulė pasirodo retai, žemę slepia sniegas ir kausto šaltis. Iš didžiųjų darbų valstiečiams belikęs linamynis. Linamyniui, kaip ir kitiems sunkiems darbams, buvo kviečiamos talkos. Jis ypatingas tuo, kad buvo dirbama naktimis: dieną jaujos pirtyje linų stiebeliai buvo karštyje džiovinami, naktį rankiniais mintuvais vyrų laužomi (“minami”), merginų čia pat išlaužtos iš stambių spalių linų saujos braukiamos lengvesniais mintuvais ar brukamos bruktuve. Jauja būdavo apšviesta besikūrenančių šakalių (juos kurstyti buvo paauglių ir karšinčių senelių darbas) ar prie sienos pakabinto žibinto, – puiki proga vaikinams, apsitaisius šmėklomis, pagąsdinti merginas. Talkos metu šeimininkės stengdavosi paruošti kuo skanesnį ir sotesnį maistą, ypač populiarus linamynio talkų patiekalas buvo riebus kugelis, kruopų, žirnių, bulvių ir šviežios kiaulienos šutinys, vadinamas šiupiniu, įvairūs virtiniai su lašiniais ar varške, ant kopūstlapių duonkepyje iškeptos bulvinės bandos su grietinės ir spirgučių dažiniu. Talkininkai paprastai buvo vaišinami ten pat, jaujoje, net keletą kartų per naktį. Darbo talkos, anot žymiojo suomių etnologo Kumsta Vilkuma, senovės žmogui buvo viena didžiausių švenčių. Jų metu kiekvienas turėjo puikią progą parodyti savo sugebėjimus, išprusimą, mokėjimą bendrauti, krėsti pokštus. Čia ne tik užsimegzdavo pažintys, bet neretai buvo pasirenkamas partneris vedyboms. Neilgomis poilsio (“pypkiarūkio”) valandėlėmis senesnieji sekė pasakas, minė mįsles, jaunimas krėtė išdaigas, prasdimanydavo įvairiausių žaidimų.

Su Naujaisiais 2006-aisiais metais!!!
| |

Su Naujaisiais 2006-aisiais metais!!!

Sveikiname visus Straipsniai.lt portalo lankytojus ir visus mielus redakcijos bičiulius su Naujaisiais 2006-aisiais metais. Tegu šie ugninio šuns Metai visiems Jums bus darbingi ir kūrybingi. Tegul ateinantys būna kupini meilės, džiaugsmo ir vaisingų darbų. Linkime daug laimės, sėkmės, gerų ir malonių dovanų. Jei ką nors padarėme ne taip, prižadame pasitaisyti, o jei padarėme ką nors gero, tai ir ateinančiais metais padarysime dar daug gerų darbų. Linkime geros sveikatos, nuolatinio tobulėjimo, tarpusavio supratimo ir viso kuo geriausio! Sėkmės Jums visiems! Eina metai…Vieni kažką nusineša, kiti kažką dovanoja. Tegul šie metai atneš tik džiaugsmą, skaidrią nuotaiką, laimingas minutes ir paprastą žmogišką laimę. Džiaukitės ir dovanokite nuoširdžias šypsenas kitiems!!! Visiems linksmų, nepakartojamų ir STEBUKLINGŲ švenčių!!!

|

Lapkričio 16-toji – Tarptautinė tolerancijos diena

Tarptautinė tolerancijos diena minima nuo 1995 m. UNESCO sprendimu. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių tautų organizacija. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į pakantumą skirtingoms nuomonėms, skirtingų tautybių žmonėms, sergantiesiems ir turintiems problemų (dėl alkoholio, narkomanijos). Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad geroji lietuvio savybė – darbštumas, o neigiama – nepakantumas (S.Juknevičius. Psichiatrijos žinios, Nr.8, 2001, balandis). Tuo tarpu mokslo fondo ,,Indentity Foundation” (Vokietija, www.identityfoundation.de) atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad tų šalių gyventojams antra pagal svarbą (po laisvės) vertybė yra tolerancija. Tolerancija (lot. tolerantia – kantrybė ) socialinėje plotmėje šis žodis reiškia kitokios nuomonės, elgesio arba įsitikinimų gerbimą, pakantumą kitokiam žmogui. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras ,,Vilmorus” 2003 m. pabaigoje atliko tyrimą ,,Lietuvos tolerancijos profiliai: sociologinis tyrimas”. Tyrimo tikslas buvo ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į kitų rasių, religinių bei ,,probleminių” socialinių grupių atstovus, o taip pat įvertinti Lietuvos gyventojų diskriminacijos patirtį. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios.

Vėlinės ir Halloween
|

Vėlinės ir Halloween

Halloween’as Amerikoje švenčiamas tik nuo XIX amžiaus antros pusės, o pati šventė atsirado Europoje ir turi gilias šaknis. Į Ameriką ją atsivežė keltiškoji europiečių emigrantų dalis. Iš pradžių Halloween’as vadintas „Samhainu” – tai pagoniška keltų šventė, kurios akcentas buvo mirtis. Pagoniškos keltų gentys, gyvenusios Britų salose, daugiausia Airijoje, taip pat Prancūzijoje, tikėjo, jog Samhaino išvakarėse, spalio 31 d., gyvųjų žemę aplankydavo vaiduokliai ir kitos dvasinės būtybės. Todėl tą naktį dvasioms būdavo ruošiamos specialios aukos ir atnašos. Samhaino metu buvo švenčiami keltų Naujieji metai, keltų vasaros deivės pasikeitimas su raguotu žiemos dievu. Tai mirusiųjų šventė – keltai tikėjo, jog šventėje dalyvaudavusios mirusiųjų dvasios bei kitos dvasinės būtybės (demonai). Šventei vadovaudavo druidai – keltų šventikai. Anot senovės krikščionių misionierių, garbinimo metu būdavo aukojami žmonės. Halloween’o ritualų kilmė yra grynai pagoniška. Keltų šeimos padėdavo maisto lauke vaiduokliams ir demonams tikėdamiesi, kad šie už tai nedarys nieko blogo. Ir dabar populiarūs Halloween’o simboliu tapę išskaptuoti moliūgai buvo dvasių atvaizdai.

Kas yra Halloween
|

Kas yra Halloween

Istorija: veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Halloween’o pagrindinis šaltinis – tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Romėnai sumanė užkariauti keltus 43 mūsų eros metais. Nukariavę keltus, jie valdė juos 400 metų. Romėnų valdymo metu dvi romėnų rudens šventės susijungė su Samhaino švente. Viena iš tų romėnų švenčių buvo vadinama Feralia. Ji buvo švenčiama spalio pabaigoje mirusiųjų garbei. Kitos šventės metu buvo garbinama Pomona, romėnų vaisių ir medžių deivė. Veikiausiai todėl obuoliai taip pat yra asocijuojami su šia švente.

Vėlinės
| |

Vėlinės

Tarsi smagi niekad nesibaigianti gaida liejasi mums iš gilios nežinomybės ištrūkusiems šio buvimo po Saule akimirkos. Niekuo nesistebintys ir netikintys eilinio amžiaus pabaigos vaikai nežinome iš kur ir kam atėjome, kur ir kodėl einame. Taip ir gyvename ramiame sielos patamsių snauduly. Ir gyventumėm amžinai, jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų – mirtis – pažadinanti visus – tikinčius ir netikinčius, galingus ir vargšus. Visus sulyginanti, visus alei vieną suvalanti. Kai kelio gale suspindusi šviesa šaukia išeinantį – mes – dar trumpam liekame šiapus… Kadais jauni ir seni mūsų proseneliai buvo visuotinai įsitikinę, kad mirusieji toli nesitraukia, o įsikūnija į gyvulius, augalus, vabzdžius. Tokio tikėjimo šviesoje visa gyvoji gamta buvo šventa ir neliečiama. Vėliau, mirusiųjų būties vietą nukėlus toliau – už šio pasaulio ribų, gamta neteko šventumo ir tapo nevaržomos žmogaus veiklos arena. Bet gi visais laikais buvo įsivaizduojama jog, kad ir kur bebūtų mirusieji visuomet palaiko ryšius su gyvaisiais – lanko mus, padeda mums ar net baudžia.

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai
| |

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: “Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius.” Margionyse pasakojama “Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.” A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”
| |

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms?

Vėlinės – dvasios šventė
| |

Vėlinės – dvasios šventė

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos pagrindas. Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos: šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.

|

Lietuvoje pirmadienį bus švenčiama Žolinė

Lietuvoje pirmadienį bus švenčiama Žolinė – švenčiausios mergelės Marijos dangun ėmimo šventė, kurios metu tradiciškai šventinamas naujasis derlius. 2000 metais Seimas Žolinę įtraukė į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbė nedarbo diena. Šiemet šventinis savaitgalis truks tris dienas – nuo šeštadienio iki pirmadienio. Žolinė kasmet švenčiama rugpjūčio 15-ąją. Lietuvos gyventojai per Žolinę kviečiami užsukti į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse – senovėje teigta, kad per šią šventę susitikus ir pabendravus su giminėmis, bičiuliais ir draugais, visiems metams galima išvengti “biednystės”. Pirmadienį Aukštaitijos sektoriuje vyksianti Žolinės šventė prasidės tradicinių puokščių paroda. Vidurdienį muziejaus koplyčioje bus laikomos šv.Mišios, šventinamos gėlių ir žolynų puokštės, javai, vaisiai ir daržovės, duona. Šventės metu Joniškio rajono Kriukų mėgėjų teatras vaidins spektaklį “Auksinis kiaušinis”, Jonavos savivaldybės teatras rodys Eduardo Salolos komediją “Bobos”, grieš kapela, gatviniame kaime muziejininkė pasakos apie kvapniuosius ir vaistingus augalus, augintus gėlių darželiuose.