Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo […]...
Užgavėnių pasilinksminimuose užmirštamos įprastos elgesio normos. Išjuokiami nesusituokę: kabinamos jiems silkių galvos, pelenų maišeliai. Apie netekėjusias merginas sakydavo: „Palikusi ražienoms grėbstyti“ arba „Bergždininkė“. Būdavo net „vagiliaujama“. Vakare nusiimamos kaukės ir visi susirenka šokti, dainuoti. Pas tą kaimyną sunešami visi pavogti daiktai. Juos tekdavo šeimininkams „išsipirkti“ – lyg fantų išpirkimas. Pusiaunakty visos linksmybės baigiasi. Čigonai dažniausiai būdavo be kaukių, juodi, ūsuoti, apsirengę margais drabužiais, su bizūnais. Jie šoka, glėbesčiuojasi su visais, maino vedamą arklį, kuris gali net ant stalo užšokti. Čigonės spėja ateitį, užkeikia,...
Jei Užgavėnių oras sausas – sausas bus ir pavasaris. Užgavėnių mėsos palikus, pelės rūbų nekapos. Kas per Užgavėnes sotus, tas būsiąs sotus ištisus metus. Jaunavedžiai per Užgavėnes turi svečiuotis, kad gera sveikata būtų ir daug vaikų. Per Užgavėnes merginos turi būtinai paverpti, sako, piršliai greičiau atvyksta. Besivažinėjančius reikia laistyti vandeniu – pasėliai vendens nepristigs. Kas per metus nešiojasi užantyje Užgavėnių valgio mazgelyje įsirišęs, to raganos nelies. Jei per Užgavėnes sutrypsi kojom kepurę – baravykai augs kaip kepurės. Jei Užgavėnių valgių taukais išsitepsi kojas,...
Užgavėnės - tai žiemos pabaigos šventė, kurios data nustatoma pagal kilnojamą Šv. Velykų dieną. Įvairiais metais jos būna tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos ir būtinai antradienį. Tuomet iki Šv. Velykų lieka 7 savaitės, kurios vadinamos gavėnia. Žiemos pabaigos šventės ir jų apeigos siekia senus pirmykštės žemdirbystės laikus. Atlikdami įvairias apeigas, žemdirbiai neva turėjo išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, o imdamiesi magijos žmonės tikėjosi, kad atitinkamai pasielgę, jie privers antgamtines jėgas paklusti ir suteiks žemei derlingumą. Senovės...
Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje,...
Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 dienos, priklausomai nuo to, kada šv. Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaiga – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena, žavinti liaudiškojo humoro grožiu ir kūrybingumu. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia. Užgavėnės dažniausiai būna vasario mėnesį ir tik labai retai – kovo pradžioje. Pagal liaudies mąstyseną – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos (šūkavimai „žiema, žiema, bėk iš kiemo“) ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su...
Papročai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga. Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta...
Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu. Na, o tikroji Užgavėnių diena - 46-oji diena prieš Velykas. Dabartiniai Užgavėnių papročiai - tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba. Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja...
Užgavėnės - žiemos palydų šventė. Joms svarbiausias - linksmumas. Besilinksmindami žmonės pailsėdavę, pasirengdavę ilgai gavėniai. Dar XX a. pr. Užgavėnes žmonės šventė tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Per Užgavėnes buvęs paprotys daug kartų valgyti. Dažniausiai tą dieną valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 - septynias pasninko savaites. Valgė mėsą, blynus. Mėsos privirdavo ir blynų prikepdavo, kad užtektų visai šeimai ir kad svečius turėtų kuo pavaišinti....
Vasario 19 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko seminaras „Užgavėnės, kaip jas švęsti zanavykams“, kurio metu etnologė Gražina Kadžytė papasakojo apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką. Pakonsultavo, kaip patiems pasigaminti kaukes. Aktyviai dalyvavo Šakių rajono mokytojai, moksleiviai, kultūros darbuotojai, folkloro ansamblių dalyviai. Veikė 65 medinių kaukių paroda, kurias pagamino žymūs krašto tautodailininkai: Alfonsas Zokas, Gediminas Jėčys, Valdas Paukštys, originalias ir įdomias kaukes pristatė liaudies meistras Albinas Bilinskas. Įvairių tipų, įdomių kaukių ekspozicijoje buvo galima pamatyti Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleivių, vadovaujamų mokytojo Romano Laurinaičio, ir Plokščių...
