Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia.
Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje, nebuvo svetimi baltų kultūrai. Dabartinis mūsų švenčių kalendorius – tai praeities įvykių: sukakčių, jubiliejų ar įvairių „dienų“ minėjimų seka. Senovės lietuviai tokių švenčių nesuprastų, lygiai kaip ir mes menkai besuprantame senąsias šventes. Šventė senovės lietuviams ir apskritai provaizdžio kultūros žmonėms buvo ypatingų pasaulio ir gamtos rėdos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokiu ar kitokiu būdu. Jeigu, švęsdami sukaktis, mes prisimename buvusius įvykius, tai mūsų protėviai ne minėdavo, bet papročiais ir apeigomis pergyvendavo šventės metu vykstančius virsmus (pasikeitimus). Dar daugiau – jie pramatydavo, tarsi programuodavo tolesnę gamtos ir savo kasdieninio gyvenimo eigą bei svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius. Kiekvienas žmogus būdavo šventės dalyvis. Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinės šventės yra istorinės praeities minėjimo šventės, o senosios šventės buvo esamojo arba einamojo meto įvykių išgyvenimas.