Į Betliejų atkeliavo trys išminčiai iš Rytų. Keistuoliai svetimšaliai atpažino Betliejaus Kūdikyje Pasaulio Karalių. Bažnyčia šį įvykį švenčia Kalėdų laikotarpiu. Tai graži ir labai paslaptinga šventė. Pilna kažkokios nesuvokiamos, neaprėpiamos prasmės. Žinoma, mes suprantame, kad Bažnyčia tikrai čia neakcentuoja taip giliai žmonių pasąmonėje įsišaknijusio karnavalo (persirengimo karaliais, vaikštynių, lankymosi vienų pas kitus, dovanų teikimo vienas kitam) ir kitų linksmybių. Gal jos ir dera su Kalėdų džiaugsmu, bet nemanau, kad bažnyčioje šiuo laikotarpiu trūktų šurmulio. Kristaus Apsireiškimas (Epifanija) yra tikėjimo įvykis. Ką dar jis gali pridėti prie Kalėdų slėpinio, Dievo Įsikūnijimo, kuris mus su kaupu užtvindė ir pradžiugino savo nesuvokiamu ir mūsų sąmonę gniuždančiu Dievo Meilės Proveržiu?.. Atrodytų, Jis gimė, apsigyveno tarp mūsų, ir ko mums dar trūksta… Bet Bažnyčia sako – ne, Kalėdų slėpinys dar tebesitęsia, nesustoja ties Gimimu. Epifanija pabrėžia Kristaus atskleidimą visiems žmonėms, visam pasauliui. Tie trys Rytų išminčiai (liaudis juos titulavo karaliais) atstovauja Evangelijos pasakojime visą pasaulį. Šventės moralas toks – šis nuostabus, nesuvokiamas Dievo Įsikūnijimo, Jo susitikimo ir apsigyvenimo tarp žmonių planas yra skirtas ne tik žydams – išrinktajai Dievo tautai, bet ir pagonims – tam kitam, tiesiog visam ir visokiam pasauliui.

Tiesą sakant, mes visai neturėtume tų žmonių prie Jėzaus lopšio tituluoti „karaliais”. Evangelija aiškiai sako: išminčiai, magai, burtininkai iš Rytų šalies. Niekas nežino jų kilmės. Niekas nežino jų tikrų vardų. Niekas nežino netgi jų skaičiaus. Skaičius „trys” nusistovėjo mūsų Bažnyčios tradicijoje dėl trijų dovanų, kurias jie atnešė kūdikėliui Jėzui – aukso, smilkalų ir miros. Bet kai kuriose Rytų bažnyčiose, sako, būta ir dviejų, ir keturių, ir net devynių karalių. Daug tiksliau, daug saugiau būtų šią šventę vadinti jos graikišku vardu – Epifanija. Dievo apsireiškimas. Pasverta, nušlifuota teologine kalba kalbėti apie įsikūnijusio Dievo pasirodymą visoms tautoms ir kultūroms, apie tai, kad visi, net tolimieji ir svetimieji, suklumpa prie Jėzaus kojų ir atiduoda jam deramą garbę ir šlovę. Keista, bet mums niekaip neišeina atsikratyti to tradicinio Kalėdų paveikslo su trimis karaliais ir juos vedusia stebuklinga žvaigžde. Mes šiandien vis tiek galvojame apie karalius. Apie asmenis, o ne apie idėjas. Net jeigu kyla įtarimas, jog evangelistas Matas ne istorinius faktus aprašinėja, ne reportažą iš Betliejaus pateikia, o kuria simbolinį ar alegorinį paveikslą. Jokie naršymai po knygas, po Šv. Rašto žodynus ir enciklopedijas neišmuš man iš galvos įsitikinimo, kad Jėzaus prakartėlėje stovėjo būtent karaliai. Būtent trys. Su karūnomis, šermuonėlių mantijomis ir su visu karaliams deramu orumu.

Švenčiama sausio 6-ąją. Tai paskutinioji kalėdinio laikotarpio (Saulėgrįžos) šventė. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų Trijų Karalių dieną bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų Karalių vardų raides: +K+M+B. Tikima, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Balys Buračas knygoje „Lietuvių kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 161) nurodo, kad „Žemaičiuose tokie „karaliai“ pasipuošia iškilmingais drabužiais, pamėgdžiodami senovės karius ar kunigaikščius, kartais net „aukso“ karūnas užsideda. Šarvai irgi karališkai atrodo. Na, o jau „angelas“, „karalių“ palydovas, tai tikrai puikiai atrodo, lyg, rodos, būtų iš dangaus atskridęs. Vaikučiams tokia gražuma padaro neišdildomą įspūdį“. Trijų Karalių šventės pavadinimas pas mus Lietuvoje prigijo neseniai, taip pat neseniai ir minėtų persirengėlių būrį papildė Trijų Karalių personažai, kuriais dažniausiai mėgsta persirengti vaikai. Jie lanko sodybas, gieda, palinki namų šeimininkams sėkmės, o už tai yra pavaišinami ir apdovanojami. Jau minėtoje „Lietuvių kaimo papročių“ knygoje (p. 164) Balys Buračas pažymi, kad „Kalėdos-Trys Karaliai – toks dviejų savaičių linksmalaikis, kiek tik jaunos širdys valioja“. Tarpušvenčiu – nuo Kalėdų iki Trijų Karalių – nuo seno mūsų krašte daug visokių draudimų.

Kai šaltą sniego blizgesį pradeda šildyti mažytės elektros lemputės, kai vis daugiau langų užsidengia žaliomis eglių šakomis, mintys vis dažniau ima suktis apie vieną magišką žodį – Kalėdos. Ir ne tik vaikai užmiega svajodami apie Kalėdų senį su maišu dovanų. Malonus rūpestis kiekvieną užveja į parduotuvę, nes norime savo artimuosius pradžiuginti išskirtine dovanėle. Ką gi išrinkti mylimajam, bičiuliui, kaimynui?.. Gal jus įkvėps ir idėjų padės pasisemti Trijų Karalių dovanos, atneštos vos gimusiam Betliejaus Kūdikėliui? Beje, jie nebuvo karaliai, gal tik šiaip nuo viduramžių jie buvo taip vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.